Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. (Pirmas laiškas korintiečiams 15, 51–52).
Prisikėlimo viltis man pirmą kartą tapo reali, kai mirė mano močiutė. Ji buvo užkietėjusi rūkorė ir susirgo plaučių vėžiu. Mano mama labai išgyveno, matydama, kaip jos mama sublogo nuo 59 kg iki 38 kg.
Be tos širdgėlos, kurią teko iškęsti matant močiutės agoniją, buvo dar viena problema. Mama negalėjo atsikratyti minties, kad močiutės kančios tęsis kažkokį neapibrėžtą laiką dar ir skaistykloje. To jau buvo per daug. Prieš močiutės laidotuves mano tėtis priėjo prie mamos ir labai švelniai paklausė: „Ar galiu tau papasakoti, kas Biblijoje pasakyta apie mirusiųjų būseną?“
Tėtis buvo septintosios dienos adventistas ir buvo pasigilinęs į šį klausimą kiek daugiau. Mama buvo katalikė. Mano tėtis niekada nesiginčijo su mama dėl jos tikėjimo. Tačiau dabar jis nusprendė, jog atėjo metas; mamai desperatiškai reikėjo vilties. Ją labai jaudino klausimas, kas laukia jos mamos po mirties.
Biblinis atsakymas, kurį pateikė tėtis, ją gerokai nustebino. Jis atsivertė Mokytojo knygą ir perskaitė šią eilutę: „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo knyga 9, 5).
Paskui dar perskaitė 10 eilutę: „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole, į kurį esi pakeliui“.
Tėčiui perskaičius šias Biblijos vietas, mama pajuto, tarsi didžiulė našta būtų nuslinkusi nuo jos proto. Jis dar paaiškino, kad mirusieji, kurie buvo ištikimi Jėzui, pasak Biblijos, yra „užmigusieji Kristuje“ (Pirmas laiškas korintiečiams 15, 18). Mama suprato, kad močiutė paprasčiausiai užmigo, o ne kankinasi kažkokioje siaubingoje skaistykloje. Ji bus saugi – ne sąmoninga, ne kenčianti, o tiesiog besiilsinti.
Mano tėvo paguodos žodžiai mamai jos didžiausios širdgėlos valandą paliko man didelį įspūdį. Jam pacitavus aiškų Dievo Žodžio mokymą, aš atradau tvirtą pamatą, ant kurio galėjau statyti savo tikėjimą.
Manęs nebepersekiojo siaubinga mirties baimė. Kaip pasišventęs krikščionis, aš jaučiau savo sieloje degant prisikėlimo viltį. Nė viena šeima neapsaugota nuo mirties prisilietimo. Tačiau geroji naujiena yra ta, kad Jėzus turi kapo raktus (žr. Apreiškimas Jonui 1, 18). Labai seniai, tą šlovingą Prisikėlimo rytą, Jis sutraukė kapo grandines. Visos pragaro jėgos neišlaikė Jo kape. Jis yra gyvas, o kadangi gyvas Jis, kaip sakoma gerai žinomoje giesmėje, jūs ir aš „galime laukti rytojaus“. Mirties gniaužtai sutrupinti. Jėzus prisikėlė. Mirtis – nugalėtas priešas. Tikėkite tuo šiandien, ir tesidžiaugia jūsų širdis.
Markas Finlis
