Nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra. (Patarlių knyga 23, 7. Burbulio vert.)
Džonas Hunteris (John Hunter), garsus aštuonioliktojo amžiaus britų gydytojas, kentė anginos priepuolius. Jo nevaldomas pyktis būklę vis pablogindavo. Tačiau užuot sprendęs šią problemą, daktaras Hunteris tik dejavo: „Mano gyvenimas priklauso nuo kiekvieno niekšo, kuris nusprendžia mane įsiutinti“. Ir, žinoma, vieną dieną toks „niekšas“ jį iš tiesų įsiutino. Londono šv. Jurgio ligoninės tarybos narys įtraukė jį į karštą ginčą. Ištrūkęs daktaras Hunteris tenuėjo iki kito kabineto – ten jis krito negyvas.
Kartą kinų filosofas Konfucijus pasakė: „Piktas žmogus visada pilnas nuodų“. Konfucijaus teiginys psichologiniu požiūriu teisingas. Pikta, kupina kartėlio, neatleidžianti dvasia paskatina organizme sveikatai kenksmingų cheminių medžiagų gamybą.
Tad kaip įveikti pyktį? Ar yra Šventajame Rašte vietų, kurios padėtų su juo susidoroti? Taip, yra. Bibliniai principai padeda pažvelgti į pyktį iš naujos perspektyvos. Pyktis – tai emocija. Mes ne visada galime iš anksto būti tikri, kad nesupyksime. Tačiau mes galime apsispręsti neleisti pykčiui mus kontroliuoti. Apaštalas Paulius pasakė nuostabius žodžius apie pyktį: „Rūstaudami nenusidėkite!“ (Ef 4, 26). Kitaip tariant, supykę neleiskite, kad ši emocija jus užvaldytų. Neleiskite, kad pyktis imtų viršų. Atvirai pripažinkite, kad supykote. Būkite sąžiningi su Dievu. Atiduokite savo pyktį Dievui. Neigti kai mes pykstame, reikštų užgniaužti šią emociją ir sukelti dar didesnę fiziologinę bei emocinę traumą. Nederamai išliejus savo pyktį ant kitų, atsiranda tik dar daugiau sienų, ir žmonės susvetimėja. Atskleidus savo pyktį Dievui, sąžiningai išdėsčius, ką mes jaučiame, mūsų širdys atsiveria ir priima dangišką išgydymą.
Kai Kainas įtūžo ant savo brolio Abelio, Dievas paklausė: „Dėl ko tau taip pikta?“ (Pr 4, 6). Šį klausimą naudinga būtų iškelti ir mums. Sąžiningai išpažinę savo pyktį Dievui, mes irgi galime paklausti: „Dėl ko man taip pikta?“ Išsiaiškinus pykčio priežastį, apaštalas Paulius ragina kuo greičiau ją panaikinti: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4,26–27).
Jei tučtuojau nesusidorosime su savo pykčiu, pasinaudodamas juo, velnias ims mus kontroliuoti. Kai jaučiate, kad jumyse užverda pyktis, išliekite jį Dievui. Paprašykite Jo, kad apreikštų pykčio priežastį. Išpažinkite Jam savo pyktį. Jei reikia, eikite pas žmogų, ant kurio pykstate, ir pasistenkite susitaikyti. Atminkite – pyktis nėra jūsų draugas. Nekontroliuojamas jis jus pražudys. Jei įmanoma, spręskite šią problemą. Atminkite, supykti – dar nieko bloga. Blogai tada, kai pyktis jus užvaldo, o jūs nieko nedarote.
Markas Finlis
