Atbudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ (Evangelija pagal Morkų 4, 39)
Išvargęs Jėzus užmigo laivelio gale. Bet staiga virš Galilėjos ežero papūtė vėjas, sušiaušdamas bangas. Dangus pajuodo, tvykstelėjo žaibas ir nudundėjo griaustinis. Ežeras mėtė ir svaidė laivelį kaip skiedrą ant bangų. Tvirtarankiai Jėzaus mokiniai iš Galilėjos, jūreiviai, kurie ne kartą buvo iš audrų išvedę savo laivus, tokio šėlsmo dar nebuvo regėję.
Nors ne kartą plaukioję jūromis, mokiniai jautėsi kaip maži vaikai. „Mes iš čia neišsikapanosime. Aplinkui nieko nematyti“, – pagalvojo jie. Virpėdami šaltyje, virpančiais raumenimis jie mėgino irtis prieš vėją, tačiau juos nešė vis toliau ir toliau į jūrą. Mokiniai jau neabejojo, kad teks atsisveikinti su šiuo pasauliu.
Bet štai tada jie dar kartą sutelkė dėmesį. Jie nukreipė žvilgsnius nuo šėlstančios jūros į Jį. Mat jų laivelyje buvo Tas, kuris galėjo padėti. Nejaugi Jam nerūpi? Jų sielos šaukė: „Mokytojau, nejaugi Tu nematai, kad mes tuoj nuskęsime, kad aplinkui taip nesaugu, kad mes neturime kuo pasitikėti? Nejaugi Tau nerūpi, kad mus nuvylė žmogiški sugebėjimai ir jėgos?“
Evangelijoje pagal Morkų 4, 39 pasakyta: „Atbudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Vėjas nurimo, ir vėl tapo visiškai ramu. Tada Jėzus paklausė: „Kodėl jūs tokie bailūs?“
Audroje galima išsigąsti tik tada, kai, valdydami savo laivelį, visą dėmesį esate sutelkę į audringą jūrą. Kuo daugiau žiūrite į bangas ir tamsius debesis, klausotės griaustinio bei stebite žaibus, tuo labiau pabūgsta jūsų širdis. Elena Vait rašė: „Gyvasis tikėjimas Atpirkėju nuramins gyvenimo jūrą ir išvaduos mus iš pavojaus Jo geriausiai žinomais būdais“ („Amžių ilgesys“, p. 336).
Jei kada ir buvo metas pervertinti savo prioritetus, tai yra dabar. Jei kada buvo metas iš naujo sutelkti savo dėmesį, suvokti, kad mūsų širdys yra viena su Dievu, bei suprasti, kad Jėzus mūsų laive, tai yra dabar.
Markas Finlis
