RAMYBĖ PER AUDRĄ

Vakare, auštant ir vidudienį skųsiuosi ir vaitosiu, ir Jis išgirs mano balsą. Parves mane sveiką iš mūšių, kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų. (Psalmynas 55, 18–19)

1943 metų vasario 3 dieną Šiaurės Atlante į laivą „Dorčesteris“ atsitrenkė torpeda. Pilnas Amerikos kareivių, keleivinis laivas greitai pradėjo grimzti į vandenį ir virsti ant dešinio borto. Ant denio viešpatavo chaosas. Radijo ryšys nutrūko. Apimti panikos, žmonės lakstė kas kur. Daugelis šoko į vandenį net neužsivilkę gelbėjimosi liemenių. Pilnutėlės gelbėjimo valtys apvirsdavo; pripučiamosios valtys sprūdo iš rankų ir nuplaukdavo, niekam nespėjus į jas įsėsti. Išlikusieji pasakojo, jog atrodė, kad visoje sumaišty tebuvo vienintelė tvarkos ir ramybės salelė – ten, kur prie stačiai pasvirusio dešiniojo borto stovėjo keturi kapelionai.

Džordžas Lansingas Foksas (George Lansing Fox), pastorius iš Čikagos; Aleksandras Deividas Gudas (Alexander Da­vid Goode), rabinas iš Niujorko; Klarkas Polingas (Clark Poling), tarnautojas iš Šenektadžio, Niujorko valstijos; ir Džonas Vašingtonas (John Washington), kunigas iš Niudžersio. Jie ramiai lydėjo žmones prie valčių punktų. Jie ėmė iš spintos ir dalijo gelbėjimosi liemenes, o paskui padėdavo siaubo sukaustytiems žmonėms šokti per bortą.

Vienas iš liudininkų prisimena girdėjęs šimtus keleivių šaukiant, maldaujant, meldžiantis ir keikiantis. Tačiau visame šiame triukšme dvasininkai kalbėjo padrąsinimo ir pasitikėjimo žodžius. „Jų balsai buvo vienintelis dalykas, kas padėjo man išgyventi“, – pasakojo jis.

Kai pasibaigė gelbėjimosi liemenės, keturi kapelionai atidavė savąsias. Vienas iš paskutiniųjų žmonių, kuris aplei­do užtvindytą laivo denį, atsigręžė atgal ir pamatė tvirtai stovinčius kapelionus. Susikibę rankomis jie drąsiai žvelgė į panyrantį denį. Per bangų šniokštimą vis dar buvo girdėti jų lotyniškai, hebrajiškai ir angliškai kalbama malda. Vienas jūreivis pasakė: „Tai buvo nuostabiausias dalykas, kurį kada nors regėjau ar tikėjausi išvysti – atsivėręs dangus“.

Yra vienintelis dalykas, kuris padėjo šiems keturiems kapelionams išlikti ramiems tokiomis chaotiškomis aplinky­bėmis. Jų širdys buvo kupinos Dievo ramybės. Hebrajiškai „ramybė“ yra „šalom“. Žodis „šalom“ kilęs iš kito žodžio, reiškiančio „pilnatvė“. Kai jūsų protas ramus, jūs patiriate pilnatvę.

Jūsų nedrasko joks destruktyvus nerimas. Jūsų džiaugsmo netemdo jokios alinančios baimės. Jūsų laimės nevaržo jokie sukaustantys rūpesčiai. Visomis aplinkybėmis Dievas siūlo mums Savąją ramybės dovaną. „Žmogus, kuris patiria ramybę Dieve ir bendraudamas su kitais žmonėmis, negali būti priverstas kentėti […]. Širdis, kuri atitinka Dievo valią, pakylėjama virš šio gyvenimo nerimo bei sunkumų“ („Liudijimai“, t. 5, p. 488). Izaijo pažadai skamba tikėtinai ir dvidešimt pirmajame amžiuje. „Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie Tavimi pasitiki“ (Izaijo pranašystė 26, 3).

Kokia dovana! Jo ramybė šiandien gali priklausyti jums.

Markas Finlis