Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms! (Evangelija pagal Luką 2, 14)
Abiejose pusėse buvo daug aukų. Artilerijos ugnis nenurimo. Visą dieną sproginėjo bombos. Nuo nacistų lėktuvų nepaliaujamo bombardavimo drebėjo žemė. Sąjungininkų pajėgos atsakė tuo pačiu. Priešininkų armijos susirėmė apkasuose.
Džo, aštuoniolikmetis amerikietis pėstininkas, pervargęs atsišliejo į savo ką tik iškasto apkaso sieną. Leidosi saulė. Praėjo dar viena diena, ir jis liko gyvas. Tai buvo 1943 metų Kalėdų išvakarės. Jį užplūdo mintys apie namus. Mama, tėtis, brolis Tomas, sesuo Alisa. Šviežiai iškeptas obuolių pyragas. Naminiai sausainėliai su razinomis. Keptas kalakutas. Kalėdinė eglutė. Šypsenos. Apkabinimai. Spalvingai įpakuotos dovanėlės. Daugybė degančių žvakučių. Karštas šokoladas. Taika ir ramybė.
Bet čia jam į akis žiūrėjo šis košmaras, vadinamas karu ir mirtimi. Ramybė ir gera valia tebuvo jo vaizduotės vaisiai. Dabar mūšio lauke buvo ramu. Oras giedras kaip krištolas ir šaltas. Mėnesienos užlietame dangaus skliaute suspindo žvaigždės. Staiga jis kai ką išgirdo. Nejaugi tai tikrai giesmė? Gal ausys jį apgaudinėja per šias Kalėdų išvakares? O gal tai kokie subtilūs spąstai?
Nakties ore suskardeno kalėdinių giesmių garsai. Nors žodžiai buvo vokiški, melodija atpažįstama. „Tyli naktis, šventa naktis. Visur ramu, visur skaistu. Tik motina – mergelė ir Kūdikis!“
Vos už kelių šimtų metrų visu ūgiu išsitiesę vokiečiai giedojo kalėdines giesmes. Džo iš lėto ir iš pradžių atsargiai išlindo iš savo slėptuvės. Jo širdis buvo sujaudinta. Jo emocijos sukilo. Jis staiga pajuto, kad nebegali susilaikyti. Spontaniškai jis irgi pradėjo giedoti.
„Tyli naktis, šventa naktis. Visur ramu, visur skaistu.“ Prie giesmės prisijungė jo kolegos amerikiečiai. Veikiai balsai, kurie vos prieš kelias valandas šaukė karo prakeiksmus, jau aidėjo šlovinimo chore. Dvi kariaujančios pusės prisiartino viena prie kitos. Jie paspaudė vieni kitiems rankas ir apsikabino. Jie juokėsi, jie giedojo. Vienai nakčiai jie tapo broliais. Juos apjungė bendras žmogiškumas.
Mūšis liovėsi. Nebesproginėjo bombos. Per tas Kalėdų išvakares tylėjo minosvaidžiai. Trumpam akimirksniui priešai tapo draugais. Kalėdų ramybė apjungė, nors tik kelioms trumpoms akimirkoms, dvi priešiškas armijas. Jei Dievas tai padarė tada, kodėl Jis negalėtų to padaryti dabar? Jei Dievas tai padarė ten, Jis tikrai gali tai padaryti ir čia. Kalėdos gali būti susitaikymo metas. Geros valios metas, visų vienybės metas. Tegul per šias Kalėdas Ramybės Kunigaikštis pripildo jūsų širdis, ir šiandien tapkite Jo ramybės įrankiu visiems aplinkiniams.
Markas Finlis
