Reformacija 1517 - 2017 m.

Pripažindamas Reformacijos įtaką ir svarbą Lietuvos valstybingumui, kultūrai ir kalbai, Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė 2017 metus Reformacijos metais (nutarimo Nr. XII-2349).

Šia proga pastorius Valius Eičinas kviečia visus prisiminti Reformacijos kelią.

XVI amžiuje Europoje prasidėjusi reformacija sužadino daugelio žmonių susidomėjimą Šventuoju Raštu. Romos bažnyčia ignoravo Rašto mokymą ir daugelis tų, kurie save laikė tikinčiaisiais, gyveno darydami nuodėmes. Dėl daromų nuodėmių bažnyčioje, indulgencijų pardavinėjimų, dvasininkijos prisiimtos teisės atleidinėti nuodėmes, moralinio jų nuosmukio, palaido kunigų elgesio žmonės siekė reformuoti bažnyčią. Atsirado drąsių žmonių, kurie pasisakė prieš neteisingus Romos bažnyčios mokymus. 1517m. spalio 31d. Vokietijoje, prie Vitenbergo katedros vartų, Martynas Liuteris prikalė 95 tezes. Tezėse jis pasisakė prieš indulgencijų pardavinėjimą. Jo raštas buvo atspausdintas, padaugintas ir išdalytas žmonėms. Prasidėjo reformacija.

Reformacijos pradininkai vadovavosi kilniais motyvais. Jie pasižymėjo moraliniu tvirtumu, gyvu tikėjimu ir nepaprastu uolumu skelbiant Biblijos mokymą žmonėms. Jie pradėjo šalinti kliūtis, kurias popiežiškoji bažnyčia pastatė tarp Kristaus ir tikinčiųjų. Tą laisvės dovaną, kurią kartą Jėzus suteikė tikintiesiems, reikėjo sugrąžinti žmonėms.

Gal 5, 13: Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui…

Reformacijos pradininkai labai rūpinosi žmonių išgelbėjimu. Jie išaukštino Kristaus auką ir skelbė dangaus karalystę. Ką turi daryti žmogus, kad išsigelbėtų? Kaip nusidėjėlis gali būti nuteisintas Dievo akivaizdoje ir įgyti ramią sąžinę? Tai klausimai, į kuriuos jie ieškojo atsakymų Šventajame Rašte, ir atradimais dalijosi su žmonėmis.

Koks pagrindinis reformacijos tikslas? Atvesti kiekvieną žmogų pas Kristų. Atvesti prie gyvų santykių su Kristumi. Reformacijos pradininkai teigė, kad Kristaus auka yra vienintelė, galutinė ir pakankama, kad išgelbėtų kiekvieną žmogų iš nuodėmių ir amžinosios mirties.

Jie padarė stiprią įtaką politinei ir pilietinei laisvei, teologijai, mokslui ir literatūrai. Jie iš supasaulėjusios bažnyčios gniaužtų  veržėsi į Dievo Žodžio nuostabią šviesą.

Reformacija padėjo tris pamatinius principus, kurie skelbė laisvę Kristuje:

  1. Šventasis Raštas yra viršesnis už tradicijas;
  2. Išgelbėjimas gaunamas per tikėjimą Kristaus auka, o ne per darbus;
  3. Visi tikintys Kristumi yra lygūs. Dvasininkija nėra pranašesnė už parapijiečius.

 Rašto autoritetas

Biblija tai Dievo sumanymu ir įkvėpimu parašyta knyga. Ji neklystančiai moko apie tikrą tikėjimą ir kaip praktiškai gyventi Kristuje.  Prie Šventojo Rašto negalima pridėti tradicijas, kaip lygiaverčias. Reformacija atmetė katalikiškos bažnyčios principą: Biblija ir tradicija. Ji sugrąžino žmones prie biblinio mokymo: vien tik Biblija.

Ps 119, 105: Tavo žodis – žibintas mano žingsniams  ir šviesa mano takui.

Pat 30, 5–6: Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas!  Jis skydas tų, kurie juo pasitiki. Nieko prie Jo žodžių nepridėk, kad Jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu.

Bažnyčios mokymas turi būti pagrįstas Šventuoju Raštu. Negalima Biblijos mokymo taikyti prie tradicijų. Nei bažnyčios tėvų raštai, nei soborų priimti mokymai, nei dvasininkų žodžiai negali apriboti žmonių galimybę suprasti Šventąjį Raštą. Nei soborai, nei krikščionys teologai per visą krikščionybės istoriją neturėjo vieningo supratimo dėl Rašto mokymo. Tariamas bažnyčios tėvų vieningumas aiškinant Raštą tai dvasininkų vaizduotės padarinys.

Reformacijos veikėjai pasisakė prieš mokymus, kuriuos laikė prieštaraujančiais Šventąjam Raštui. Jie pripažino principą, kad bažnyčia neturi teisės primesti žmogaus sąžinei dogmas arba tikėjimus, kurie nėra aiškiai atskleisti Šventąjame Rašte.

Rašto tyrinėjimas praturtina žmogų ir atneša palaimas visuomenei. Dievo Žodis sutaurina mintis ir sušvelnina rūsčius žmogaus charakterio bruožus. Toks poveikis padaromas, kai žmogus priima Dievo meilę ir leidžia, kad ji keistų jį. O Dievo Žodis neleidžia nukrypti nuo kelio. Apaštalas Paulius parašė: „kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius“ (Ef 4, 14).

Ps 119, 29: Neleisk man eiti klystkeliais, būk geras man ir mokyk savo Įstatymo.

Reformacijos pradininkai sugrįžo prie Šventojo Rašto originalo kalbų. Senovės hebrajų, aramėjų ir graikų kalba parašyta Biblija tapo pamatu aiškinant jos mokymą. Sugrįžimas prie Rašto ištakų iš naujo padėjo pamatyti Dievo Žodžio autoritetą ir patirti jo jėgą. Kaip kadaise Jėzaus kalba sukrėtė klausytojus, taip ir reformacijos atrasti ir naudojami principai padarė milžinišką įtaką žmonių protams.

Mato 7, 28–29: Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi Jo mokslu, nes Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.

Hbr 4, 12–13: Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

Biblija buvo išversta į Europos tautų kalbas ir tapo liaudies knyga. Ji nėra dvasininkijos arba bažnyčios knyga. Žinia Rašte skirta kiekvienam žmogui. Dievo valia yra, kad kiekvienas paimtų į rankas Bibliją ir ją skaitytų.

Žmonės įgijo laisvę skaityti Bibliją be kunigų aiškinimo arba jų mokymų primetimo. Tarpininkai, norėjusieji užgožti aiškų Biblijos mokymą savo sofistiniais mokymais, neteko savo autoriteto. Kristus buvo išaukštintas ir žmonės buvo raginami mokytis prie Kristaus kojų.

Dabar Biblijos draugijos per metus išleidžia daugiau Biblijos egzempliorių, negu jos buvo išleistos per 15 amžių iki reformacijos.

Kova prieš Šventojo Rašto platinimą tęsėsi. Popiežius Inokentijus III laikė, kad Bibliją pernelyg sunku suprasti paprastiems žmonėms, nes net išmintingieji ir mokslininkai ją ne visiškai supranta. XV a. įvairūs sinodai pradėjo drausti skaityti Bibliją paprastiems žmonėms. Jie išleisdavo potvarkius deginti Biblijas. Kiekvienam Biblijos vertėjui ir jos platintojui grėsė atskyrimas nuo bažnyčios ir kitos sankcijos.

Konstancos (Vokietijoje) soboras (1415 m.) apkaltino erezijos platinimu Janą Husą ir Jeronimą Prahiškį. Jų sprendimu jie buvo sudeginti ant laužo. Taip pat nusprendė sunaikinti Viklifo raštus. Viklifas pirmasis išvertė visą Bibliją į anglų kalbą. Protestantų išverstas Biblijas popiežija laikė eretinėmis ir jos buvo deginamos katalikiškuose kraštuose.

Popiežija Biblijos draugijas vertino kaip „marą, kuris iškreipia Kristaus Evangeliją ir paverčia ją velniška evangelija“. Popiežiškame Syllabus Pijo IX (1864) Societates Biblicae, Biblijos draugijos priskiriamos prie socializmo, komunizmo ir slaptųjų draugijų.

Nuteisinimas tikėjimu

Kaip žmogus nuteisinamas? Ar jis nuteisinamas tik tikėjimo pagrindu ar ir tikėjimo, ir savo nuopelnų? Martynas Liuteris kalbėjo apie sola fide. Reformacijos pradininkai tikėjo, jog išgelbėjimas gaunamas neatlygintina malone per gyvą tikėjimą Kristumi. Toks mokymas buvo protestantizmo šerdyje. Liuteris tikėjo, kad ant šio pamato yra pastatyta Bažnyčia.

Apaštalas Petras stovėdamas prie Jėzaus, Pilypo Cezarėjos apylinkėse, pasakė žodžius, kurie tapo svarbūs visai krikščioniškai Bažnyčiai. Aprašytą Evangelijoje įvykį neteisingai pradėjo aiškinti Romos vyskupas Leonas V. Norėdamas įtvirtinti savo autoritetą, jis teigė, kad Evangelijoje pagal Matą 16, 1520 parašyta, jog Kristus savo Bažnyčią pastatė ant apaštalo Petro.

Mato 16, 1318: Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs Mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet Mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras –  ant tos uolos Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.

Nėra pagrindo teigti, kad Petras buvo Uola, ant kurios Kristus pastatė savo Bažnyčią. Jis buvo žmogus, svyruojantis, netobulas ir klystantis. Bažnyčia statoma ant išpažinimo, kurį įkvepia pasakyti Šventoji Dvasia ir kuriam užtvirtinimą duoda Jėzaus žodis.

Po to, kai Petras išpažino, jog Jėzus yra Mesijas, Jėzus pasakė, kad tai buvo jam apreikšta iš dangaus. Jėzus užtvirtino išpažinimo teisingumą. Jėzaus žodis buvo galutinis patvirtinant Petro įsitikinimo teisingumą. Jėzus pasakė, kad ekleziją pastatys ant petros uolos. Uola Kristus. Bažnyčia statoma ant Kristaus ir palaikoma Šventosios Dvasios veikimu. Kiekvienas, kuris Šventosios Dvasios įtakoje tikėjimu išpažįsta, ką išpažino Petras, statomas į Dievo Bažnyčią.

1 Kor 12, 3: Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.

Protestantai supranta, kad nuteisinimas tai Dievo teisminis ir paskelbiamasis aktas. Jie nuteisinimą nesiejo su pašventinimu nuolatiniu augimu. Tikėjimas tai širdies ir valios pasitikėjimas Dievu. Jie nelaikė, kad tikras tikėjimas yra teorinis tikėjimas ir aklas paklusnumas bažnyčiai.

Pagal Biblijos mokymą, tikėjimas gyvinanti jėga, kuri persmelkia visą asmenybę ir leidžia žmogui pažinti ir priimti pačio Jėzaus gyvenimą ir malonę.

Gal 5, 6: Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

Rom 3, 24: o nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.

Apd 15, 11: Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie.

Liuteris sakė: „Tikėjimas gyvas, veiksmingas, aktyvus, galingas dalykas; jis negali nedaryti gera, ir daro tai be perstojo; jis neklausia ar reikalingi geri darbai, bet daro juos, neužduodamas klausimų, ir tuo užsiima nuolatos; atskirti darbus nuo tikėjimo taip pat neįmanoma, kaip atskirti karštį ir šviesą nuo ugnies.“

Martynas Liuteris ir Melanchtonas apgailestavo, kad laisvę, kurią dovanojo Kristus įtikėjusiesiems, kūniški žmonės padarė priedanga blogiui. Jie tvirtino, kad tiki Kristumi, tačiau gyveno ydose ir moraliniame netyrume. Martynas patyrė, jog bažnyčios tvarka ir disciplina reikalingi, kad kūniški žmonės neiškreiptų Evangelijos.

Šveicarijos reformatoriai nuo pat pradžių disciplinai skyrė reikiamą dėmesį. Kalvinas padarė stiprią įtaką Ženevai. Tikintieji griežtai laikėsi moralinio tyrumo. Prancūzų hugenotai, olandų kalvinistai, anglų puritonai skyrėsi nuo kitų savo griežtais principais ir morale.

Gal 5, 13: Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.

Visų tikinčiųjų kunigystė

Laiškas filipiečiams 2, 14: Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.

Dvasininkai save padarė tarpininkais tarp Kristaus ir parapijiečių. Jie užėmė vietą, kurios Dievas jiems neskyrė. Sau priskyrę ypatingus įgaliojimus, tuo neapsiribojo. Jie didino savo valdžią prisiimdami teises, kurios priklauso vieninteliam Dievui.

Protestantizmas atmetė mokymą, kad turi būti ypatingas kunigų luomas, atskirtas nuo parapijiečių. Reformatoriai sugrįžo prie Biblijos mokymo apie visuotiną tikinčiųjų kunigystę.

Romos bažnyčios valdymo sistema pagrįsta hierarchiniu principu. Tie, kurie priklauso dvasiniam elitui, užima svarbesnes pozicijas, o parapijiečiai neturi jokios valdžios. Jie turi pasyviai klausyti dvasininkų, kunigų ir jiems paklusti. Vyskupai prisiėmė teisę rengti sinodus ir dalyvauti administraciniame valdyme. Parapijiečiai neturi balso teisės sprendžiant dvasinius klausimus. Jie be kunigo leidimo negali skaityti Biblijos.

Martynas Liuteris sakė: „Visi krikščionys iš tikrųjų yra dvasiniai ir nėra tarp jų skirtumo, išskyrus dėl užimamos padėties. Apaštalas Paulius sako, kad mes tai vienas kūnas, nors kiekvienas narys atlieka savo darbą, tarnaudamas kitiems. Tai todėl, kad pas mus vienas krikštas, viena Evangelija, vienas tikėjimas ir mes visi lygia dalimi krikščionys; nes tik krikštas, Evangelija ir tikėjimas daro žmones dvasiniais, krikščionimis“.

Martynas Liuteris tikėjo, kad tikėjimas daro žmones kunigais.  Jie patepami Šventąja Dvasia ir aukoja Dievui dvasines aukas. Tai teisė, kurią Dievas davė visiems įtikėjusiesiems.

Šis principas visus Bažnyčios narius daro aktyviais bendradarbiais. Kiekvienas turi teisę įsitraukti į Bažnyčios valdymą ir visuotinai priimti sprendimus. Tikintieji turi balso teisę renkant ganytojus. Kiekvienas yra naudingas ir pašauktas tarnauti Dievui ta dvasine dovana, kurią Viešpats paskyrė jam. Šis principas religinės laisvės principas.

1 Pt 2, 49: Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų… O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.