Morisas L.Vendenas
Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo (Patarlių 28, 13).
„Apaštalas sako: ‘Išpažinkite tad vienas kitam nuodėmes ir melskitės vienas už kitą, kad atgautumėte sveikatą‘ (Jok 5,16). Nuodėmes išsipažinkite Dievui, nes tik Jis gali atleisti, bet savo prasižengimus pasisakykite vienas kitam. Jeigu jūs įžeidėte draugą ar kaimyną, tai privalote prisipažinti savo kaltę, o jų pareiga – jums atleisti. Po to jūs turite prašyti atleidimo Viešpatį, nes jūsų nuskriaustasis brolis yra Dievo nuosavybė ir, įžeidę jį, jūs nusidėjote Kūrėjui ir Atpirkėjui. Viską turi sužinoti vienintelis tikrasis Tarpininkas, mūsų Vyriausiasis Kunigas […].
Atgailauti – tai gailėtis dėl nuodėmės ir stengtis jos nebekartoti. Kol mes nesuvoksime, kokia baisi yra nuodėmė, kol širdyje nenusigręšime nuo jos, tol mūsų gyvenime neįvyks tikrų permainų ir mes nuolat nusidėsime. […]
Jei dar tikrai neatgailavome, jei sieloje nenusižeminome ir susikrimtę neišsipažinome nuodėmių, nepasmerkėme savo ydų, tai dar niekada nuoširdžiai neieškojome nuodėmių atleidimo. […] Nėra prasmės atgailauti žmogui, kuris nesibjauri savo nuodėme. Tik iš širdies gelmių einanti išpažintis pasiekia neapsakomai gailestingą Dievą. […] Dievui nepriimtina išpažintis be nuoširdžios atgailos ir bandymų pasitaisyti. Gyvenime turi įvykti ryžtinga permaina. Reikia atsižadėti visko, kas įžeidžia Dievą. Tokia turi būti tikroji atgaila. […] Atgaila negali būti tikra, jeigu niekas nepasikeičia. […]
Net vienas blogas charakterio bruožas, net vienas širdyje nuolat puoselėjamas nuodėmingas noras galų gale paverčia niekais visą Evangelijos jėgą. Kiekvienas pataikavimas nuodėmei atitraukia sielą nuo Dievo. […] Kiekvienas Dievo Įstatymo peržengimas ir kiekvienas Kristaus malonės paniekinimas atsiliepia mums patiems: sukietina širdį, susilpnina valią, atbukina supratimą ir ne tik neskatina, bet mažina mūsų sugebėjimą atsiduoti Šventajai Dievo Dvasiai. […]
Kova su savimi – pati sunkiausia kova, kokia tik gali būti. Kad nuslopintume savąjį ‘aš‘ ir paklustume Dievo valiai, turime pakovoti su savimi. Bet be atsidavimo Dievui neįmanoma atsinaujinti šventajam gyvenimui. […]
Atsiduodami Dievui būtinai turime atsisakyti visko, kas mus nuo Jo skiria. […] Reikia atsižadėti visko, kas įžeidžia Dievą. […]
Dievas trokšta mus išgydyti ir išlaisvinti. Kad galėtume iš esmės pasikeisti ir atnaujinti savo prigimtį, mes turime visiškai atsiduoti Jam“ (Kelias pas Kristų, 40.25.42p.).
