I dalis
Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą? (Luko 18, 8)
Daugelis yra girdėję apie žymųjį Džoną Noksą (John Knox), kuris maldavo: „Duok man Škotiją, Viešpatie, antraip mirsiu.“ Noksas, kaip ir kiti reformatoriai, buvo įsitikinęs Romos bažnyčios klaidingumu ir pasiryžo išlaisvinti Škotiją iš jos valdžios gniaužtų. „Skatinamas bendražygių tapti pamokslininku, Džonas ilgai dvejojo ir sutiko tik po ilgų vienatvės ir skausmingos vidinės kovos dienų. Tačiau sutikęs, jis visą gyvenimą dirbo drąsiai, ryžtingai ir atkakliai. Šis atsidavęs reformatorius nebijojo nė vieno žmogaus… Jis siekė savo tikslo be galo drąsiai. Jis meldėsi ir kovojo Viešpaties mūšiuose, kol pagaliau Škotija išsivadavo iš popiežystės.“
Pranašystės dvasia sako: „Jei būsime taip suinteresuoti, koks buvo Džonas Noksas, kai maldavo Dievą dėl Škotijos, mums pasiseks… O kai imsimės darbo ir grumsimės su Dievu, sakydami: ‘Man reikia sielų; aš niekad nepasiduosiu’, pamatysime, kad Dievas palankiai žiūri į mūsų pastangas.“
Aš turiu draugę rumunę, kuri karštai tarnauja Dievui ir trokšta, kad ir kiti pamiltų Kristų maldų dėka; taigi ji atlieka galingą maldos tarnystę, kuri paliečia jaunus žmones visoje Europoje. Deja, taip buvo ne visada.
Raluka, krikščionė nuo vaikystės, paskyrusi daug laiko darbui misijos lauke, kartą pasakė, jog ankstyvos tarnystės metais jai labiau sekėsi dirbti nei melstis. Vis dėlto po dešimties dienų intensyvių maldų su drauge jos prioritetai visiškai pasikeitė ir ji suvokė, kur slypi tikroji galia – klūpant prie Jėzaus kojų!
Neilgai trukus jai ėmė vertis durys, ir per maldos tarnystę ji galėjo pasiekti ir kitus europiečius. Iš pradžių ji baiminosi ir abejojo savo gebėjimais, bet vis tiek žengė į priekį su malda. Galiausiai priėmė maldos tarnystę ir kvietimą kalbėti keliaujant po Europą.
Maždaug po metų ji buvo pakviesta vadovauti bendroms maldoms jaunimo konferencijoje Vokietijoje. Tuo metu labai mažai jaunų vokiečių domėjosi bendra malda. Praradusi ryžtą, tačiau labai trokšdama pamatyti Dievo darbą, ji vieną vakarą ilgai meldėsi už Vokietijos žmones. Nustebindama pati save, ji ėmė nuoširdžiai melsti: „Duok man Vokietiją, Viešpatie, antraip mirsiu.“ Kitą dieną, didelę dalį nakties jai praleidus maldoje, Dievas atvėrė duris ir ėmė tirpdyti jaunuolių, lankančių susirinkimus, širdis. Daugelis atėjo melstis.
Kitais metais grįžusi į Vokietiją, į tą pačią konferenciją, ji stebėjosi, pamačiusi, kaip Dievas veikė visus pastaruosius metus. Šimtai jaunų žmonių iš Vokietijos ir kitų Europos šalių kas rytą ir dienos metu susiburdavo maldai. Daugelis pasakojo, kad įsteigė maldos grupes savo bendruomenėse, kiti pasakojo apie Dievo padarytus stebuklus jų gyvenime kaip atsaką į jų maldas. Atgimimo ugnis, kurios meldė Raluka, pradėjo plisti ir vis dar plečiasi šiandien!
Melody Mason
