Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, nes kas įžengia į atilsio šalį, ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po Savųjų. (Laiškas hebrajams 4, 9–10)
Jaunas danas, vardu Kurtas, sėdėjo savo namuose Kopenhagoje ir sklaidė šūsnį senų laikraščių. Peržvelgdamas antraštes jis susivokė, kad ieško kažko daugiau negu naujienos. Tas pažįstamas nerimo pojūtis vėl sugrįžo, ir jis negalėjo jo atsikratyti.
Kurtas buvo gražus 28 metų vaikinas – juodais kaip varno plaukais, dailaus stoto. Jis užaugo turtingoje šeimoje. Gavo puikų išsilavinimą ir dabar dirbo gerai apmokamą darbą kompiuterių srityje. Tačiau dabar jis labiau nei bet kada suprato, kad jo gyvenime trūksta kažko svarbaus.
Staiga per laikraščių puslapius slydęs neramus Kurto žvilgsnis sustojo. Kai kas atkreipė jo dėmesį – tai buvo paskaita „Kaip surasti sielos ramybę?“. „Būtent šito man ir reikia“, – pasakė sau Kurtas.
Tačiau tada jis pastebėjo datą. Paskaita jau buvo įvykusi prieš dvi savaites. Kurtas išplūdo save, kad nepaskaitė laikraščių anksčiau. Vis dėlto jis nusprendė nueiti į tą teatrą, kur vyko paskaita, ir galbūt gauti daugiau informacijos.
Atvykęs į teatrą, Kurtas sužinojo, kad paskaitų ciklas tęsiasi.
Tą vakarą aš sutikau Kurtą Kopenhagoje po to, kai pasakęs pamokslą apie biblinę sabatą, prie durų atsisveikinau su lankytojais. Kurtas pasivedėjo mane į šalį ir tarė: „Tai pirmasis krikščioniškas susirinkimas, į kurį atėjau. Savo širdy aš išgirdau Dievo kvietimą. Jaučiu, kad Dievas kviečia mane į Savo poilsį. Aš visą savo gyvenimą buvau neramus, kaip nuo namų atskirtas vaikas, ir visada norėjau grįžti atgal. Ką gi, pastoriau Markai, man sabata yra atvertos durys į namus.“
Sabata yra atvertos durys į namus. Ji grąžina mus prie mūsų šaknų. Ji leidžia mums susisiekti su savo praeitimi. Ji veda mus į Edeno sodą, į tobulą pasaulį, pas mylintį Kūrėją.
Sabatos poilsyje mes atrandame pilnatvę. Mūsų širdys susivienija su mūsų Kūrėju. Mūsų protai nurimsta mūsų Atpirkėjuje. Mes ilsimės savo Kūrėjo globoje, savo Atpirkėjo teisume, savo Užtarėjo dėmesy bei savo sugrįžtančio Viešpačio meilėje.
Sabata patenkina tą vidinį namų ilgesį. Tomis šventomis, brangiomis valandomis mes randame tikrą sielos poilsį.
Markas Finlis
