Švęskite Mano šabus, idant jie būtų ženklas Man ir jums, kad žinotumėte, jog Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. (Ezechielio pranašystė 20, 20)
Apie tuos siaubingus laikus, kai begalė žmonių buvo siunčiami į nacistines koncentracijos stovyklas, pasakojama tokia istorija. Vienos iš tokių mirties stovyklų geležinkelio stotyje esesininkai mėgino atskirti tvirto sudėjimo vyrą nuo moters su vaikais.
Vienas tėvas, karališkos šeimos narys, stebėjo šią sceną ir klausėsi draskomos šeimos išgąsčio klyksnių. Jis suprato, kad ir jis gali nebepamatyti savo mažamečio sūnaus. Vyriškis atsiklaupė prie berniuko ir suėmė jį už pečių. „Mišeli, – tarė jis, – kad ir kas nutiktų, noriu, kad visada atmintum vieną dalyką. Tu esi ypatingas. Tu – karaliaus sūnus.“
Neilgai trukus po to tėvas ir sūnus buvo išskirti ir nuvaryti į atskiras lagerio dalis. Daugiau jie nebe susitiko. Daug vėliau Mišelis sužinojo, kad jo tėvas žuvo dujų kameroje. Jam teko eiti per gyvenimą vienam ir pamėginti įsitvirtinti šiame pasaulyje. Tačiau paskutinieji tėvo žodžiai visada išliko jo atminty. „Tu – karaliaus sūnus.“ Mišelis nusprendė, jog, kad ir kas nutiktų, jis elgsis kaip karaliaus sūnus.
Sabata yra svarbi žinia nuo jūsų dangiškojo Tėvo, ženklas, skelbiantis: „Jūs esate visatos Karaliaus vaikas. Aš laikau jus Savo nuosavybe.“
Sabata kalba apie mus sukūrusį Dievą. Ji grąžina mus prie mūsų šaknų. Kiekvieną sabatą mums primenama, kad kosmose nesame našlaičiai. Mes nesame apleisti gatvės valkatos. Mes – Kūrėjo vaikai.
Kadangi Jis mus sukūrė, Jis mus vertina. Kadangi Jis mus padarė, Jis mumis domisi. Viskas, kas rūpi mums, rūpi ir Jam. Tai, kas kelia nerimą mums, kelia nerimą ir Jam. Kai mums skauda, skauda ir Jam. Pranašas Izaijas pasakė: „Jis […] dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas“ (Izaijo pranašystė 63, 9).
Kodėl? Paprasčiausiai dėl to, kad Jis mus sukūrė. Jis yra mylintis Tėvas, kuris rūpinasi Savo vaikais. Jei Dievas taip mane vertina, kodėl neturėčiau vertinti pats savęs? Jei Dievas brangina mane labiau, nei galiu įsivaizduoti, argi mano širdis šiandien neturėtų būti padrąsinta?
Aš esu Jo, o Jis – mano, ir tuo esu patenkintas. Mano širdis džiūgauja, nes žinau, kad esu visatos Karaliaus vaikas.
Markas Finlis
