Morisas L.Vendenas
Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ (Pradžios 28,16)
Kai Jobūbas miegojo pasidėjęs galvą ant akmens, jis sapne matė laiptus iki pat dangaus. Tuo regėjimu jam buvo atskleistas Išgelbėjimo planas, bet atskleistas tik tiek, kiek tuo metu jį buvo galima Jokūbui atskleisti. Nors jo protas nesugebėjo suprasti visos dangiškojo apreiškimo esmės, bet vėliau per visą savo gyvenimą jis vis suprasdavo tai vieną, tai kitą didžiąją ir paslaptingą dieviškąją tiesą. Tos tiesos metams bėgant jam buvo vis aiškesnės.
Grįžkime prie pasakojimo, esančio Pradžios knygos 28-ame skyriuje, 13-oje ir 14-oje eilutėje. Dievas Jokūbui sako, kad pažadas, Jo duotas Abraomui, galioja ir Jokūbui. „Būk tikras, Aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“ (Pr 28,15). Argi tai nėra gera žinia? Jokūbas nubudęs pasakė: „Iš tikrųjų, Viešpats yra šioje vietoje, o aš to nežinojau!“ (Pr 28,16) Jis iš tikrųjų išsigando. Jokūbas ten padėjo akmenį, tarsi paminklą, ir pavadino tą vietovę Beteliu.
20-oje ir 21-oje eilutėje kalbama apie tai, kad Jokūbas suklupo vadovaudamasis tais laikais plačiai paplitusiais religiniais – filosofiniais principais. Ir Jokūbas pasižadėjo. Atidžiai perskaitykime tą pasižadėjimą: Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu,ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tai Viešpats bus mano Dievas. Jokūbas stengiasi sudaryti sandėrį su Dievu: „Tu duosi man, o aš – Tau.“ Ar tokiu supratimu pagrįstas ir Išgelbėjimo planas? Akivaizdu, kad Jokūbas neteisingai įsivaizdavo Dievo veiksmus. Jis duoda priesaiką, bet išgelbėjimas priklauso ne nuo mūsų priesaikų, duotų Dievui. Mums tik svarbu priimti priesaikas, kurias yra davęs Dievas. Iš tikro tikintis žmogus nenustoja mylėti Dievo ir Juo pasitikėti, – nesvarbu, kas jam atsitinka. Dievas žada duoti jėgų kiekvienai ateinančiai dienai, bet negali pažadėti, kad ji praeis be jokių rūpesčių. Net jei Jokūbas būtų neturtingas ir alkanas, bet turėtų tikrąjį tikėjimą, jis pasakytų: „Aš vis tik myliu ir pasitikiu Tavimi, nepaisant susiklosčiusių aplinkybių.“
Jokūbas bandė sudaryti sandėrius su Viešpačiu visame savo gyvenimo kelyje, kol priėjo Jaboko brastą. Ten, pasilikęs akis į akį su Dievu, jis atsisakė savojo „aš“ ir visiškai atsidavė Dievui.
