Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: „Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!“ O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“ (Mt 25, 11–12)
Yra didelis skirtumas tarp tikėjimo žodžiais ir tikėjimo bendraujant su Dievu. Formalaus krikščionio manymu, vienintelė išgelbėjimo sąlyga yra tikėjimas. Tačiau tik proto sutikimo išgelbėjimui nepakanka. Iš tikrųjų priimti Kristaus auką ir priimti ją nuolatos gali tik žmogus, kuris gyvai bendrauja su Dievu, kuris yra tikrojo tikėjimo šaltinis.
Dievo pažinimas, meilė ir pasitikėjimas Juo yra viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas. Mūsų išgelbėjimas kuriamas ant Jėzaus ir Jo atlikto atpirkimo. Tačiau mes privalome jį priimti, antraip jis neduos mums jokios naudos.
Tarpusavio santykiai su Kristumi prasideda tuomet, kai mes pirmąsyk priimame Jo malonę ir esame nuteisinami. Šie santykiai tęsiasi, jei mes ir toliau kasdien priimame Jo malonę. Kas svarbiau, santuoka ar gyvenimas susituokus? Galų gale būsime priversti pripažinti, kad tai kvailas klausimas. Negali būti santuokos, jei nebuvo sutuoktuvių akto. Sutuoktuvės neturi prasmės, jei neketinama gyventi santuokoje. Tiek viena, tiek ir kita yra svarbu ir būtina. Lygiai taip svarbu ateiti pas Kristų ir Jame pasilikti.
Evangelijos pagal Matą 25-ame skyriuje yra Jėzaus palyginimas apie vestuvių puotą. Kai penkios paikosios mergaitės prašėsi įsileisti, Viešpats atsakė: „Aš jūsų nepažįstu“. O 7-ame skyriuje sakoma: „Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo Manęs, jūs nedorėliai!‘“(Mt 7, 23) Žmonės, kuriems buvo skirti šie žodžiai, buvo labai aktyvūs. Jie sakydavo: „Viešpatie, Viešpatie“. Šie žmonės žinojo, kaip skamba Jėzaus vardas. Jie išvarinėjo velnius, darė daugybę stebuklų, tačiau nepažinojo Jėzaus asmeniškai. Pražus būtent tie, kurie niekada nepažino Jėzaus. O jūs ar pažįstate Jį šiandien? Ar šiandien vėl priėmėte Jo auką? Ar skyrėte laiko bendravimui su Juo?
Morisas L.Vendenas
