Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos. (Laiškas filipiečiams 1,6)
Aš augau Longailendo Saundo pakrantėje, Konektikuto valstijoje. Prisimenu ilgas, karštas, tvankias vasaros dienas, ypač sekmadienius. Sekmadieniais iš Spicers Marina Grotone, Konektikute su tėčiu plaukdavome palei Naujosios Anglijos pakrantę.
Mama, tėtis, mano seserys ir aš sutilpdavome į 5 metrų ilgio valtį. Tėtis ištikimai paklusdavo ženklams „Nekelti bangų“ ir praplukdydavo mūsų laivelį pro didelius kruizinius laivus, jachtas ir Naujosios Anglijos banginių medžioklės laivus.
Kai išplaukdavome į atvirą jūrą, tėtis užvesdavo variklį. Čia jis jautėsi tikras šeimininkas ir palikdavo paskui savo laivelį ryškų bangų ruožą.
Besiplaikstančiais plaukais, šaukdami, rėkdami mes skrodėme bangas, sūrūs purslai taškė mūsų veidus. Mes girdėjome, kaip šaukė tėtis: „Ach, koks gyvenimas! Argi nenuostabu, vaikai?“
Kartą aš su tėčiu žvejojau Naujosios Anglijos pakrantėje. Prasidėjo dulksna. Pakilo vėjas, horizonte ėmė grėsmingai telktis audros debesys. Mes beveik valandą grūmėmės su stichija. Bangos bloškė mus uolų link. Man vis dar prieš akis lietaus pliekiamas vėjų nugairintas tėčio veidas. Tėtis gerai pažinojo jūrą – man nebuvo ko bijoti. Buvau visiškai užtikrintas, kad mano tėtis saugiai parplukdys mane į namus. Mano akys buvo nukreiptos ne į audrą – jos buvo nukreiptos į tėtį.
Savo gyvenimo audrose iš naujo sutelkite savo žvilgsnį. Laiškas hebrajams ragina mus žiūrėti „į savo tikėjimo Vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Laiškas hebrajams 12, 2).
Dievas per Izaiją mums kalba: „Gręžkitės Manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes Aš Dievas, ir kito nėra!“ (Izaijo pranašystė 45, 22). Kažkas yra pasakęs: „Kai dairomės aplinkui, problemos didėja; kai žvelgiame į Jėzų, jos išnyksta“. Elena Vait rašė: „Žiūrėti į Jėzų“ turėtų visada būti mūsų moto“ („Liudijimai“, t. 7, p. 94).
Gyvenimas kupinas problemų ir iššūkių. Žvelgimas į Dievą mūsų rūpesčius paverčia galimybe Jam veikti. Mes pasitikime ne savo sugebėjimais, o Jo. Kai audra Longailendo Saunde buvo jau beveik nugramzdinusi mano šeimos laivelį, aš žinojau, kad negalėčiau saugiai pasiekti namus, tačiau buvau tikras, kad tėtė galės.
Šiandien pasitikėkite mylinčiu dangiškuoju Tėvu. Kad ir kokios būtų jus supančios aplinkybės, Jis parves jus į namus.
Markas Finlis
