Septintosios dienos adventistai, kaip organizuota denominacija, yra gana jauna bažnyčia. Ji išaugo iš eskatologinių XIX a. lūkesčių ir buvo oficialiai įkurta tiktai 1863 metais. Tačiau adventizmo užuomazgas galima pastebėti Reformacijos judėjime ar net Nauja testamentinėje Bažnyčioje.
Devynioliktojo amžiaus pradžia pasižymėjo tūkstantmetinių lūkesčių antplūdžiu. Krikščionių rašytojai ir pamokslininkai, tokie, kaip Edvardas Irvingas Anglijoje, Jozepas Volfas ‘misionierius pasauliui’ ir Manuelis de Lacunza Pietų Amerikoje, skelbė greitą Jėzaus Kristaus sugrįžimą. Jie rėmėsi biblinių pranašysčių išsipildymų bei pažangiais skaičiavimais, pagrįstais Biblija.
Baptistas Viljamas Mileris, ūkininkas, tapęs pamokslininku, tapo advento judėjimo katalizatoriumi Šiaurės Amerikoje. Mileris pamokslavo apie labai greitą Jėzaus atėjimą (iš pradžių 1843 m., vėliau 1844 m.), pagrįsdamas savo skaičiavimus Danieliaus pranašysčių knygos 8 ir 9 skyriais.
E.G.White
Milerio ir jo šalininkų skelbimas sukėlė visuotinį susidomėjimą. Tai taip pat sukėlė ir pasipriešinimą jau įsikūrusių bažnyčių. Prijaučiantys Milerio mintims buvo metami iš bažnyčių. Tokiu žmonių tarpe buvo jaunuolis vardu Džeimsas Vaitas bei paauglė, vėliau tapusi jo žmona, Elena Harmon.
Paskutinė data, kurią buvo apskaičiavęs Mileris, buvo 1844 m. spalio 22 d. Tikintieji Jėzaus atėjimu ruošėsi, meldėsi ir laukė – iš pradžių džiaugsmingai vildamiesi, bet vėliau, laikui bėgant, su nerimu širdyse. Žinoma, naktis praėjo be jokių įvykiu. Jų viltys pamatyti Jėzų grįžtant neišsipildė.
Mileritų judėjimas iširo po spalio 22 d. nusivylimo. Jis skilo į grupes, kurių vienos bandė nustatyti tikslias Jėzaus atėjimo datą, o kitos visiškai išsižadėjo bet kokio datų nustatinėjimo. Daugelis ištikimų Milerio bendražygių nusprendė, kad visas šis judėjimas buvo suklaidintas ir ji visiškai apleido.
Tačiau šios nieko nežadančios aplinkybės ir tapo ta dirva, kurioje išaugo Septintosios dienos adventistų Bažnyčia. Viena iš šių adventistų grupelių, kuriai įtaką padarė Septintosios dienos baptistai, priėmė mokymą apie septintąją dieną, sabatą. Tikintieji, priklausę šiai grupei, suteikė naują aiškinimą 1844 m. spalio 22 dienos įvykiams ir galiausiai (1860 m.) pavadino save Septintosios dienos adventistais.
Septintosios dienos adventistams ši bažnyčios susikūrimo XIX a. istorija yra ypatingai svarbi, tačiau jie savo tapatybę įžvelgia kur kas platesniame kontekste. Paklusdami Šv. Raštui, jie save priima, kaip Reformacijos palikimo paveldėtojais.
Daugelis adventistų bažnyčios pionierių buvo išmesti iš savo gimtųjų bažnyčių už tai, kad pagal savo supratimą sekė tuo, ką laikė bibliniu mokymu. Panašiai yra ir su septintąja diena sabata, kuri nėra lengva doktrina, nes atmeta bet kokias galimybes dirbti ir siekti savanaudiškų malonumų. Nepaisant to, septintosios dienos adventistai tiki, kad tai yra aiškiai išdėstyta Biblijoje ir stengiasi sekti Žodžio mokymu. Adventistų tarpe yra puoselėjamas daugelio krikščionių palikimas rimtai vertinti Šv. Raštą. Liuterio šūkis sola scripture yra ir jų gyvenimo kredo.
Whiliam Miller
Adventistų savęs suvokimas yra linkęs apimti ne vieną krikščionybės istorijos amžių. Jame telpa Reformacijos periodas. Tačiau solidžiausia pagrindą savo identitetui jie randa Naujojo Testamento bažnyčioje. Būtent joje adventistai randa didžiausia pateisinimą savo išskirtinėms doktrinoms. Apokalipsė yra aiškiai pastebima. Ernstas Hasemanas savo esėje pabrėžė, jog apokalipsė yra Naujojo Testamento teologijos lopšys. Būtent Naujajame Testamente mes randame Jėzų, kuris yra sabatos Viešpats, žmonijos Gelbėtojas, kuris pats laikėsi septintosios dienos ir Savo žodžiu bei pavyzdžiu ketino suteikti jai tinkamą prasmę.
Taigi, tai, kaip adventistai supranta savo istoriją, daug kuo skiriasi nuo to, kaip ją pateikti ryžtųsi kai kurie bažnyčios istorikai. Istorikas dažniausiai sukoncentruotų savo dėmesį į XIX amžiuje susidariusią padėtį Amerikoje bei joje kilusią tūkstantmetinę karštligę. Adventistai yra linkę įtraukti šią istorijos dalį ir pabrėžti tų įvykių ryšį su Reformacija ir ypatingai su Naujojo Testamento bažnyčia.
Išskirtinės doktrinos
Nuo pat bažnyčios susikūrimo doktrina buvo svarbi Septintosios dienos adventistams. Doktrina tapo judėjimo pagrindu. Ji yra įkūnyta pačiame jos pavadinime.
Tačiau adventistai yra atsargūs ir nesistengia doktrina įamžinti nesikeičiančio išpažinimo forma. Bažnyčios egzistavimo pradžioje kai kurie jos vadovai norėjo oficialiai susisteminti bažnyčios doktrinas, jiems buvo duotas atsakymas, kad Biblija yra vienintelis musu kredo. Adventistai troško išsaugoti atvirumą Šventosios Dvasios vedimui interpretuojant Raštą. Jie kalbėjo apie ‘naują šviesą’, kurią Viešpats gali būti paruošęs Savo žmonėms.
Adventizmo tyrinėtojai pastebi įdomų dvilypumą, atrodytų akivaizdų prieštaravimą. Iš vienos pusės, jie pastebi svarų doktrinos išskyrimą ir akcentavimą: doktrininiai pamokslai, Biblijos studijos, plačiai paplitę bibliniai skaitiniai bei tinkamas doktrinos suvokimas bažnyčios narių tarpe. Tačiau iš kitos pusės, yra stiprus priešinimasis oficialiems doktrininiams pareiškimams ir atsisakymas išbraukti narius iš bažnyčios doktrininių formuluočių pagrindu (šiandieninės priežastys išbraukimo iš bažnyčios sąrašų yra dažniau susijusios su kitais klausimais, o ne doktrinomis).
Neišvengiamai, vis oficialesnės doktrininės formuluotės tampa būtinybe. Bažnyčia išaugo iš keletos tūkstančių narių iki dvylikos milijonų. Jai priklauso koledžai ir universitetai, seminarijos ir sveikatos apsaugos centrai. Bažnyčia didelį dėmesį skiria aukštajam išsilavinimui ir, kalbant apie narių išsilavinimo lygį, švietimo srityje ji yra viena iš toliausiai pažengusių denominacijų. Neišvengiamai, Septintosios dienos adventistų doktrininiai pareiškimai turi atspindėti augantį bažnyčios išprusimą.
Taigi mes matome, kad trumpoje adventizmo istorijoje yra pastebimas tikėjimo išpažinimo vystymasis. Netolimoje praeityje vienas doktrininis klausimas buvo pateiktas balsavimui Generalines Konferencijos sesijoje (Pasaulinė Bažnyčios taryba) 1980 metais. Bažnyčios teologai suvaidino ne menką vaidmenį jį formuluodami.
Šventasis Raštas
Yra pravartu stabtelėti ir atkreipti dėmesį į įžangą, po kurios seka tikėjimo formuluočių išdėstymas, bei į pirmąjį straipsnį. Įžangoje mes matome adventistų siekimą išlikti ištikimais augančiam Šv. Rašto pažinimui ir Dvasios vedimui. Pirmasis straipsnis pabrėžia Raštus, kaip adventistų mokymo pagrindą:
‘Septintosios dienos adventistai priima Bibliją kaip vienintelį autoritetą ir tiki, kad tam tikri pagrindiniai jų įsitikinimai yra jos mokymas. Rašto tiesų formuluotės atspindi šį bažnyčios supratimą. Šių pareiškimų peržiūros galima tikėtis Generalinės Konferencijos sesijoje, kai bažnyčia Šv. Dvasios yra vedama į gilesnį Biblijos tiesų supratimą arba suranda geresnį būdą išreikšti Dievo Žodžio mokymą.’
