Septintosios dienos adventistai, kaip organizuota denominacija, yra gana jauna bažnyčia. Ji išaugo is eskatologinių XIXa. lūkesčių ir buvo oficialiai įkurta tiktai 1863 metais. Tačiau advetnizmo užuomazgas galima pastebėti Reformacijos judejime ar net Naujatestamentineje Bažnyčioje.
Devynioliktojo amžiaus pradžia pasižymėjo tūkstantmetiniu lukesčiu antplūdžiu. Krikščionių rašytojai ir pamokslininkai, tokie, kaip Edvardas Irvingas Anglijoje, Jozepas Volfas ‘misionierius pasauliui’ ir Manuelis de Lacunza Pietų Amerikoje, skelbe greitą Jėzaus Kristaus sugrįžimą. Jie rėmėsi biblinių pranašysčių išsipildymų bei pažangiais skaiciavimais, pagrįstais Biblija.
Baptistas Viljamas Mileris, ūkininkas, tapes pamokslininku, tapo advento judėjimo katalizatoriumi Šiaures Amerikoje. Mileris pamokslavo apie labai greitą Jėzaus atėjimą (iš pradžių 1843 m., veliau 1844),pagrįsdamas savo skaičiavimus Danieliaus pranašysčių knygos 8-u ir 9-u skyriais.
E.G.White
Milerio ir jo šalininkų skelbimas sukėlė visuotinį susidomėjimą. Tai taip pat sukėlė ir pasipriesinimą jau įsikūrusių bažnyčių. Prijaučiantys Milerio mintims buvo metami iš bažnyčių. Tokiu žmonių tarpe buvo jaunuolis vardu Džeimsas Vaitas bei paauglė, vėliau tapusi jo žmona, Elena Harmon.
Paskutinė data, kurią buvo apskaiciaves Mileris, buvo 1844-uju spalio 22-oji. Tikintieji Jėzaus atėjimu ruošėsi, meldėsi ir laukė – iš pradžių džiaugsmingai vildamiesi, bet vėliau, laikui bėgant, su nerimu širdyse. Žinoma, naktis praėjo be jokių įvykiu. Jų viltys pamatyti Jėzų grįžtant neišsipildė.
Mileritų judėjimas iširo po spalio 22-osios nusivylimo. Jis skilo į grupes, kurių vienos bandė nustatyti tikslias Jėzaus atėjimo datą, o kitos visiskai išsižadėjo bet kokio datų nustatinėjimo. Daugelis ištikimų Milerio bendražygių nusprendė, kad visas šis judėjimas buvo suklaidintas ir ji visiškai apleido.
Tačiau šios nieko nežadančios aplinkybės ir tapo ta dirva, kurioje išaugo Septintosios dienos advetnistų Bažnyčia. Viena iš šių adventistų grupelių, kuriai įtaką padarė Septintosios dienos baptistai, priėme mokyma apie septintąją dieną, sabatą. Tikintieji, priklausę šiai grupei, suteike naują aiškinimą 1844-uju spalio 22-osios dienos įvykiams ir galiausiai (1860 m.) pavadino save Septintosios dienos adventistais.
Septintosios dienos adventistams ši bažnyčios susikūrimo XIXa. istorija yra ypatingai svarbi, tačiau jie savo tapatybę įžvelgia kur kas platesniame kontekste. Paklusdami Šv. Raštui, jie save priima, kaip Reformacijos palikimo paveldėtojais.
Daugelis adventistų bažnyčios pionierių buvo išmesti iš savo gimtųjų bažnyčiu už tai, kad pagal savo supratimą sekė tuo, ką laikė bibliniu mokymu. Panašiai yra ir su septintąja diena sabata, kuri nėra lengva doktrina, nes atmeta bet kokias galimybes dirbti ir siekti savanaudiškų malonumų. Nepaisant to, septintosios dienos adventistai tiki, kad tai yra aiškiai išdėstyta Biblijoje ir stengiasi sekti Žodzio mokymu. Adventistų tarpe yra puoselėjamas daugelio krikščionių palikimas rimtai vertinti Šv. Raštą. Liuterio šūkis sola scripture yra ir jų gyvenimo kredo.
Whiliam Miller
Adventistų savęs suvokimas yra linkęs apimti ne vieną krikščionybės istorijos amžių. Jame telpa Reformacijos periodas. Tačiau solidžiausia pagrindą savo identitetui jie randa Naujojo Testamento bažnyčioje. Butent joje adventistai randa didžiausia pateisinimą savo išskirtinėms doktrinoms. Apokalipsė yra aiškiai pastebima. Ernstas Hasemanas savo esėje pabrėžė, jog apokalipsė yra Naujojo Testamento teologijos lopšys. Būtent Naująjame Tetamente mes randame Jėzu, kuris yra sabatos Viešpats, žmonijos Gelbėtojas, kuris pats laikėsi septintosios dienos ir Savo žodžiu bei pavyzdžiu ketino suteikti jai tinkamą prasmę.
Taigi, tai, kaip adventistai supranta savo istoriją, daug kuo skiriasi nuo to, kaip ją pateikti ryžtūsi kai kurie bažnyčios istorikai. Istorikas dažniausiai sukoncentruotų savo dėmesi į XIX amžiuje susidariusią padėtį Amerikoje bei joje kilusią tūkstantmetinę karštligę. Adventistai yra linkę įtraukti šią istorijos dalį ir pabrežti tų įvykių ryšį su Reformacija ir ypatingai su Naujojo Testamento bažnyčia.
Išskirtinės doktrinos
Nuo pat bažnyčios susikūrimo doktrina buvo svarbi Septintosios dienos adventistams. Doktrina tapo judėjimo pagrindu. Ji yra įkūnyta pačiame jos pavadinime.
Tačiau adventistai yra atsargūs ir nesistengia doktrina įamžinti nesikeičiančio išpažinimo forma. Bažnyčios egzistavimo pradžioje kai kurie jos vadovai norejo oficialiai susisteminti bažnycios doktrinas, jiems buvo duotas atsakymas, kad Biblija yra vienintelis musu kredo. Adventistai troško išsaugoti atvirumą Šventosios Dvasios vedimui interpretuojant Raštą. Jie kalbejo apie ‘naują šviesą’, kurią Viešpats gali būti pruošęs Savo žmonėms.
Adventizmo tyrinėtojai pastebi įdomų dvilypumą, atrodytų akivaizdų prieštaravimą. Iš vienos pusės, jie pastebi svarų doktrinos išskyrima ir akcentavimą: doktrininiai pamokslai, Biblijos studijos, plačiai paplitę bibliniai skaitiniai bei tinkamas doktrinos suvokimas bažnyčios narių tarpe. Tačiau iš kitos pusės, yra stiprus priešinimąsis oficialiems doktrininiams pareiškimams ir atsisakymas išbraukti narius iš bažnyčios doktrininių formuluočių pagrindu(šiandieninės priežastys išbraukimo iš bažnyčios sąrašų yra dažniau susijusios su kitais klausimais, o ne doktrinomis).
Neišvengiamai, vis oficialesnės doktrininės formuluotės tampa būtinybe. Bažnyčia išaugo iš keletos tūkstančių narių iki dvylikos milijonų. Jai priklauso koledžai ir universitetai, seminarijos ir sveikatos apsaugos centrai. Bažnyčia didelį dėmesį skiria aukštąjam išsilavinimui ir, kalbant apie narių išsilavinimo lygį, švietimo srityje ji yra viena iš toliausiai pažengusių denominacijų. Neišvengiamai, Septintosios dienos adventistų doktrininiai pareiškimai turi atspindėti augantį bažnyčios išprusimą.
Taigi mes matome, kad trumpoje adventizmo istorijoje yra pastebimas tikėjimo išpažįnimo vystymasis. Netolimoje praeityje vienas doktrininis klausimas buvo pateiktas balsavimui Generalines Konferencijos sesijoje (Pasauliė Baznyčios taryba) 1980 metais. Bažnyčios teologai suvaidino ne menką vaidmenį jį formuluodami.
Šventasis Raštas
Yra pravartu stabtelėti ir atkreipti dėmesį į įžangą, po kurios seka tikejimo formuluočių išdėstymas, bei į pirmąjį straipsnį. Įžangoje mes matome advetnistų siekimą išlikti ištikimais augančiam Šv. Rašto pažinimui ir Dvasios vedimui. Pirmasis straipsnis pabrežia Raštus, kaip adventistų mokymo pagrindą:
‘Septintosios dienos adventistai priima Bibliją kaip vienintelį autoritetą ir tiki, kad tam tikri pagrindiniai jų įsitikinimai yra jos mokymas. Rašto tiesų formuluotės atspindi šį bažnyčios supratimą. Šių pareiškimų peržiūros galima tikėtis Generalinės Konferencijos sesijoje, kai bažnyčia Šv. Dvasios yra vedama į gilesnį Biblijos tiesų supratimą arba suranda geresnį būdą išreikšti Dievo Žodžio mokymą.’
