SIELVARTO KALNAS

Morisas L.Vendenas

Sveika nuovoka laimi palankumą, o sukčių kelias veda į pražūtį (Pat 13, 15).

Dar vieną kalną, trukdantį mums slysti žemyn pražūties keliu, yra supylęs ne Dievas. Jis tik panaudoja jį ir daro visa, kas įma­noma, kad mus rastų. Tai liūdesio ir gyvenimiškojo sielvarto kalnas. Ašaros, dvasios skausmas, kančios, išsiskyrimas, laidotuvių pro­cesijos, ligoninės – visu tuo norima mus parklupdyti. Dievas nėra atsakingas už liūdesį ir sielvartą. Dėl to kaltas šėtonas. Bet kartais atsitinka, kad šėtono pastangos pakenkia jam pačiam. Aš esu tikras, kad jeigu prieš daugelį metų šėtonas būtų palikęs mane vieną su pačiu savimi, jis būtų šventęs pergalę. Bet jis buvo toks neišmintingas, kad vis smogdavo man ir stengėsi įstumti į duobę, ir tai mane parklupdė. Ar jums taip buvo kada nors atsitikę? Šė­tonas neapsiriboja tik tuo, kad laiko žmones toli nuo Dievo. Jis būtinai turi įstumti juos į duobę, o jo stumiami žmonės pagaliau ima ieškoti išsigelbėjimo pas Dievą. Man nepatinka nuodėmės pasaulis, kuriame aš gyvenu. Sunku pakelti skausmą, kentėjimus ir sielos kančias. Bet kai žmogus gieda: „Ir pasruvo mano akys ašaromis, kad praregėčiau,“ – visa, apie ką dabar kalbėjome, įgyja prasmę, tiesa?

Aš sutikau žmonių, kurie patyrė gilų sielvartą, bet nesigaili, kad tas kančias iškentė, nes tai jiems padėjo rasti gyvąjį bendravimą su Viešpačiu Jėzumi. Aš nežinau, kieno dėka mūsų akys paplūsta ašaromis, bet aš žinau, kam turime dėkoti už tai, kad praregime. lr aš esu dėkingas Dievui už dvasinį praregėjimą, kuriam atėjus mes suvokiame, kad toliau nebeturime kur eiti. Evangelijos pagal Joną 6-ame skyriuje užrašyti Jėzaus žodžiai, kuriuos Jis ištarė savo mokiniams: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ O jie atsakė: „Vieš­patie, pas ką mes eisime?!“ (6, 67–68) Ar kada nors pastebėjote žmonių veiduose atspindį kovos, kurią jie savyje patiria atsisakę kelio į išgelbėjimą? Ar kada pastebėjote žmogaus, kuris nori nueiti nuo Dievo, surauktus antakius ir giliai veide įsirėžusias raukšles?

Patarlių knygoje (13,15) rašoma: „Sukčių kelias“. Leng­vas? Ne, jis sunkus. Aš įsitikinęs, kad jei kada nors panorėčiau pasukti pražūties keliu, man reiktų įtempti visas jėgas, kad nuga­lėčiau daugybę sunkumų. Man nepriimtinas požiūris, kad kelias į pragarą panašus į slidžią nuokalnę. Dievas padarė viską, kad mums tą kelią apsunkintų.