SILPNIAUSIŲJŲ VILTIS

Kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus (Hbr 11, 33–34).

Kartą aš kalbėjausi su vyru, kurio žmona priklausė bendruome­nei, kurioje aš patarnaudavau. Šitas žmogus, alkoholikas, žiūrėdamas į mane apsiblaususiomis akimis, pasakė: „Aš žaviuosi septintosios dienos adventistais. Tik stiprūs žmonės gali būti adventistai.“ Ar jūs su tuo sutinkate? Ar gali silpnas žmogus tapti septintosios dienos adventistu?

Religija per ilgai traukė tik stiprios valios žmones. Mes buvome linkę, kad mūsų bažnyčios nariais taptų būtent tokie asmenys. Kaskart, kai praleidžiame progą pabrėžti, kad Kristus yra mūsų vienintelė išgel­bėjimo viltis ir mūsų paklusnumo šaltinis, neišvengiamai turime pripa­žinti, jog stengiamės užsitarnauti išgelbėjimą savo jėgomis.

Kai suvokiame, jog Dievas nori, kad klausytume Jo ir atsisakytume minties, esą galime patys prisiversti Jam paklusti, tada imame su­prasti, ką apaštalas Paulius turėjo galvoje sakydamas: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Žmoguje gyvenančio Kristaus dėka pergalė garantuota kiekvienam, nesvarbu, ar jis stiprus, ar silpnas.

Jėzų nukryžiavo kaip tik stiprios valios žmonės. Jie nė girdėti nenorėjo, kad turi paaukoti savąjį „aš“ ir atiduoti Dievui savo valią bei galimybę laisvai apsispręsti. Kartą keli tokie žmonės atėjo į vaišes, vykusias Mato namuose. Knygoje „Su meile iš Dangaus“ rašoma, kaip jie reagavo į Jėzaus žodžius. Išgirdę, kad Išgelbėjimo plane nebėra vietos paties žmogaus nuopelnams, jie to plano atsisakė. Tūkstančiai žmonių nori tokios religijos, kuri suteiktų jiems galimybę patiems kaip nors prisidėti prie savo išgelbėjimo. Jie nori nors truputį patys nusipelnyti išgelbėjimą. O kai tokie žmonės supranta, jog tegali susitaikyti, pulti Jėzui po kojų ir pripažinti, kad be Jo negali nuveikti nieko iš tiesų reikšmingo, jie pajunta, kad tas kryžius jiems yra per sunkus.

Kai pripažįstame, kad nebegalime išvengti nuodėmės ir tapti teisūs, kai sutinkame, jog tik Jėzus gali mums padėti, tuo pačiu tarsi nukryžiuojame save. Tik kasdien taip save nukryžiuodami, iš tikrųjų sekame paskui Jį.

Morisas L.Vendenas