SKAUSMO VYRAS

Morisas L.Vendenas

Tačiau Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme Jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu (Iz 53, 4).

Vakaras. Leidžiasi saulė, dangus tviska saulėlydžio spindulių apšviestas, Kristaus mokinių širdys taip pat užsidegusios. Jų viltys niekada nebuvo tokios šviesios, jų planų ir svajonių išsipildymas dar niekada nebuvo taip arti.

Paskutiniuosius trejus metus jie tenkinosi pačiais mažiausiais dalykais ir, kaip jie manė, visiškai nepelnytai. Bet dabar jie pagaliau eina į Jeruzalę. Jėzus joja ant asilo, kaip darydavo žydų karaliai, aplink juos būriuojasi daugybė žmonių, ir visi šūksniais Jį sveikina. Atėjo naujosios karalystės įkūrimo metas.

Procesija sustoja ant kalvos. Šlovinimo šūksniai iš karto nutyla, kai žmonės pamato, kaip besileidžiančios saulės spinduliai atsi­muša į balto marmuro šventyklos sienas. Didžiuodamiesi ir nu­stebę jie gėrisi tuo vaizdu, o paskui atsisuka į Jėzų, tikėdamiesi, kad Jo veide atsispindi tokie patys jausmai.

Bet Jėzus verkė. Tai nebuvo džiaugsmo ašaros, riedančios per laimingą nesišypsantį veidą. Tai buvo rauda, gedėjimas, gilus liūdesys. Žmonės buvo sukrėsti! Jėzus verkė prie Lozoriaus kapo ir jie suprato, kad tai natūralu, šiaip ar taip, jie manė supratę kodėl Jis verkia. Bet čia buvo visai kas kita. Jie žiūri į mokinius tikėdamiesi įminti šią mislę. Gal kas nors atsitiko, gal kas nors išslydo jiems iš akių? Bet mokinių veiduose irgi matyti sumišimas.

Galėdami iš šalies pažvelgti į praeitį ir sužinoti visus buvusius įvykius, mes galime suprasti ir paaiškinti, kuo skyrėsi šis Jėzaus liūdesys. Knygoje „Su meile iš Dangaus“ rašoma: „Jėzus verkė ne dėl savo būsimų kančių“ (528p.). Toliau sakoma, kad Jėzus verkė nujausdamas amžiną išsiskyrimą su tais, kurie buvo Jo vaikai, ir kurių Jis negalės išgelbėti, nes jie patys Jam to neleis. Jis matė nuo Dievo atskirtą pasaulį nuo to momento iki pat mūsų laikų. Jėzus savo širdyje vaitojo ir dėl žydų, kurie šaukė: „Ant kryžiaus Jį!“, ir dėl per visus amžius gyvensiančių žmonių, kurie nuo Jo nusigręžė ir nuėjo sa­vais keliais, dėl tavęs ir manęs, nes mes paprasčiausiai tokie užim­ti, kad nerandame laiko Dievui. Kiek kartų norėjau susirinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! (Mato 23, 37)

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.