Šiais Naujaisias metais noriu jūsų mintis nukreipti į Tą, Kuris vertas šlovės. Mes turime daug ką pasakyti apie Dievą, kuris mus sukūrė ir sumokėjo kainą už mūsų amžiną gyvenimą. Jis yra viso to kas nauja pradžia. “Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje. Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu” (1 Petro laiškas 1,3-5).
Apaštalas mokė, jog šlovė turi būti teikiama Dievui už Jo didžius gailestingumo darbus. Jis per Kristaus prikėlimą atgimdė mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam palikimui laikomam danguje. Per tikėjimą esame saugojami išganymui. Neužtenka žinoti, kad Dievas viską sukūrė. Neužtenka žinoti, kad Dievas yra šlovingas. Reikia žengti tikėjimo žingsniu į priekį. Petras ragina šlovinti Jį. Tikras atsinaujinimas Dievo didybės pažinime, mus nuodėmingus, paskatina drąsiai kalbėti apie Jį.
Neįmanoma šlovinti Viešpatį, kol nesupranti Jo didingų darbų. Kiekvieną dieną Jis laimina visus, tačiau ne visi yra Jam dėkingi. Viešpats Jėzus pagydė dešimt raupsuotojų. Kiek iš jų susivokė padėkoti Viešpačiui? „Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“” (Evangelija pagal Luką 17,15-18). Kaip mes pasielgiame pasveikę nuo covid viruso? Ar ateina į galvą mintis padėkoti Dievui už suteiktą malonę? Iš dešimties pasveikusių raupsuotojų tik vienas sugrįžo padėkoti Dievui.
Neįmanoma šlovinti Dievą, kol egoistiniai norai viešpatauja tavo prote. Graudu. Nuodėminga prigimtis išlieka tau artimesnė nei Dievo šlovė, todėl garbės teikimas sau yra labiau priimtinesnis, nei Viešpaties valios pripažinimas. Tačiau tie, kurie savo egoizmą numeta į dulkes, kaip bevertį daiktą ir su atgaila šaukiasi Viešpaties, pagarbina Jį. Įtikėjęs pagarbina Dievą individualiai. Taip pat jis pagarbina Dievą susirinkime. Mūsų Viešpats pasakė, jog net dviem drauge meldžiantis už nuodėme apakintą brolį, patirsime Jo Artumą. „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.” (Evangelija pagal Matą 18,19.20)
Bažnyčia yra sukurta teikti šlovę Dievui. Tuomet, kai įsiklausome į Viešpaties žodžius ir juos vykdome, nešame garbinimo auką Kūrėjui. Jeigu siekiate įtvirtinti vienybę bažnyčioje, drąsinate vieni kitus Dievo žodžiu, jūs atnešate deramą auką. Kūrėjas priima tik geriausias aukas. „…VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė…” (Pradžios knyga 4,4.5)
Atlikdamas darbą, tu žinai, jog yra nustatytos darbo valandos. Kiekvienas darbas sukelia nuovargį. Šlovinimui nėra uždėtas limitas. Tu niekuomet nepavargsi šlovindamas Dievą. Tu neateisi pas Jį ir nesakysi: “Viešpatie, aš vakar Tave šlovinau. Užvakar. Aš pavargau, ar galiu pailsėti?” Faktas yra tas, kad Dievo šlovinimas atnaujina jėgas. Skaitykite Psalmyną. Kai kuriose psalmėse psalmistas meldžiasi pradžioje išvardindamas sunkumus, kuriuos patiria, po to su džiaugsmu išvardija Dievo darbus. Dievo darbų išvardijimas suteikia atnaujinančių jėgų.
Šlovinimas sustiprina viltį. Krikščionys, kurie nebemato vilties yra praradę šlovinimo dvasią. Šlovinimas, tai ne ištiestos į viršų rankos, šviesos efektai, elektrinės gitaros, didelė salė, dideli garsai. Petras ne apie tokį šlovinimą parašė. Neteisingo mokymo apie šlovinimą ištakos glūdi Babelės literatūroje. Apaštalas parašė apie tokį Dievo pripažinimą, kuris pasididžiavimą savimi numeta į dulkes. Turime suprasti, kad Raštas moko teikti šlovę Dievui, o ne sau. „Pasigirsta balsas: „Skelbk!“ Atsakau: „O ką man skelbti?“ — “Visa žmonija — kaip žolė, jos gražumas — kaip laukų gėlės. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik VIEŠPATS pasiunčia joms vėją. Tikrai žmonės — tik žolė. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“.” (Izaijo 40,6-8)
Pradėkime Naujuosius metus ryžtu aukoti deramas dvasines aukas Viešpačiui. Tegul Dievo meilė įsišaknyja širdyse ir Jo ramybė pasilieka su mumis.”…Ramybė jums visiems, kurie esate Kristuje!” (1 Petro laiškas 5,14)
Septintosios dienos Adventistų bažnyčios Lietuvoje vadovas Valius
