Morisas L.Vendenas
Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis“ (Lk 19, 9).
„O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: ‘Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“‘ (Lk 19, 8). Ką padarė Zachiejus? Kai kas gal pasakys, kad Zachiejui atėjo išganymas dėl to, jog jis išdalijo savo turtą vargšams, nuskriaustiems grąžino keturgubai. Tačiau įdomiausia yra Jėzaus reakcija į šį Zachiejaus sąžiningumo pasireiškimą: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas.“ Atkreipkime į tai dėmesį! Dabar tas žmogus gauna išgelbėjimą. Ar jis gauna išgelbėjimą vos pradėjęs elgtis gerai ir atsilyginti už jo padarytą žalą? Ne, išgelbėjimas nėra atpildas už tai, kad Zachiejus savo turtą išdalijo vargšams. Net jei jūs atiduodate pusę savo pajamų, nebūsite išgelbėti. Jūs nebūsite išgelbėti nė tada, kai atlyginsite nuostolius. Jeigu žmogus dėl mano elgesio turėjo nuostolių, o aš prižadu jam juos atlyginti keturgubai, tai mano pažadas daro gerą įspūdį, tiesa? Bet tai manęs neišgelbės.
„Tiesa, kartais žmonėms gėda dėl savo ydų, ir jie atsisako kai kurių blogų įpročių, dar nesupratę, kad juos kviečia Kristus“ (Kelias pas Kristų, 30p.). Kas gi iš tikrųjų atsitinka? Juos kviečia Kristus. „Bet visos jų pastangos pasitaisyti, visi nuoširdūs troškimai elgtis tinkamai yra ne kas kita, kaip Kristaus kvietimas“ (ten pat). Todėl būtina pripažinti, kad Kristaus kvietimas paskatino Zachiejų pusę savo turto išdalyti vargšams ir keturgubai atlyginti jo padarytus nuostolius. Bet tai negarantavo išgelbėjimo. „Jie nepastebi, kad Šventoji Dvasia pabudina jų sąžinę ir keičia gyvenimą. Matant Kristų, nukryžiuotą ant Golgotos kryžiaus už mūsų nuodėmes, Dievo įsakymai sugrįžta į žmonių sąmonę. Jie pamato, koks nedoras yra jų gyvenimas ir kaip giliai jų sielose įsišaknijusi nuodėmė“ (ten pat). Keičiasi ne tik veiksmai, bet ir dvasinė būsena. „Jie pradeda suvokti Kristaus teisumą ir sušunka: ‘Kas yra nuodėmė, kad prireikė tokios didelės aukos išsilaisvinti iš jos? Kiek reikėjo meilės, kančių ir pažeminimų, kad mes nežūtume, bet gautume amžinąjį gyvenimą?‘“ (ten pat). „Išgelbėjimas į sielą ateina būtent tada, kai Kristus priimamas kaip asmeninis Išgelbėtojas“ (Su meile iš Dangaus, 510p.).
