Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja. (Antras laiškas korintiečiams 5, 17)
Semas Tanhilas (Sam Tannyhill), papasakojęs savo istoriją, stovėdamas mirtininkų eilėje, yra dramatiškas pavyzdys, kaip Dievo Žodžio jėga visiškai pakeičia žmogaus gyvenimą. Semo vaikystė buvo anaiptol ne ideali. Jo tėvai išsiskyrė, kai berniukui buvo penkeri, ir jam teko keliauti iš namų į namus, kuriuose jis jausdavosi nemylimas ir nepageidautinas. Būdamas dešimties, Semas pradėjo daryti smulkius nusižengimus – parduotuvėje nusigvelbdavo dešimties centų vertės prekes, naudodavosi svetimais daiktais. Visa tai vedė į sunkesnius nusikaltimus.
Pagaliau Semas buvo apkaltintas sukčiavimu ir uždarytas į kalėjimą. Po penkerių metų jis išėjo į laisvę, tačiau praslinkus vos dviem savaitėms, apiplėšė nedidelį restoraną Ohajyje. Įsitempęs padavėją į automobilį, jis spruko iš miesto. Kitą dieną buvo rastas žiauriai sumaitotas jos lavonas.
Šįsyk Semas buvo suimtas ir nuteistas mirti elektros kėdėje. Kalėjime jį aplankė keli krikščionys. Vienas iš jų turėjo Bibliją, kurią jam buvo padovanojęs devynmetis sūnus. Tas krikščionis pasakė Semui: „Mano berniukas leido ją atiduoti tau su viena sąlyga: turi ją perskaityti“.
Nors iš pradžių Semas nelabai domėjosi Biblija, po kurio laiko iš neturėjimo ką veikti ją atsivertė. Veikiai jis tiesiog pasinėrė į Šventąjį Raštą. Savo dvasinę kelionę jis apibūdino taip.
„Taigi pradėjau nuo Evangelijos pagal Matą ir perskaičiau visą tą dalį, vadinamą Naujuoju Testamentu. […] Taip, aš buvau […] žmogžudys, tačiau Biblijoje skaičiau apie žmones, kurie irgi buvo pažeidę įstatymą. Paskui aš susirūpinau. Mat norėjau gauti tą sielos ramybę, kurią žadėjo Dievas, bet neišmaniau, kaip į Jį kreiptis. Nejaugi Jis tikrai girdi, kai meldiesi? Ir ar atsakys Jis žmogui, kuris niekada su Juo nebendravo? [… ]
„Taigi aš pamėginau melstis. Mano maldos niekada neperžengė mano kameros sienų. Aš meldžiau pagalbos, bet kabinausi į pasaulį abiem rankom. […] Nusprendžiau […] daugiau nebemėginti. […] Tris dienas nebuvo labiau apgailėtinos sielos šioje žemėje už mane. [. ]
„Aš atsiklaupęs nuoširdžiai išpažinau visas savo padarytas blogybes, kurias tik galėjau prisiminti, o paskui paprašiau Dievo pagalbos. Aš paprašiau Jo, kad pasigailėtų manęs, jei kurias nors savo nuodėmes pamiršau, ir įtrauktų jas į sąrašą, nes esu kaltas ir dėl jų.
„Norėčiau pasakyti, kad gyvenime dar nebuvau patyręs tokio nuostabaus jausmo. Aš norėjau šaukti pasauliui. Taip, aš tikrai pajutau Dievo Dvasią ir Jo meilę savo širdyje. […]
„Dabar aš sėdžiu vienutėje ir laukiu savo eilės mirti, tačiau čia esu daug laisvesnis negu tada, kai laisvai vaikščiojau gatvėmis. Aš nebijau mirties. Mirti man – tai žengti dar vieną žingsnį arčiau manojo Jėzaus. […]“ „Galiu tvirtai pasakyti, jog nėra tokios juodos nuodėmės, kurios Jėzaus Kristaus kraujas neišbalintų kaip sniego.“ Kristus vis dar priima beviltiškai nuodėmingus žmones. Jis vis dar užtikrina mus: „Ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu“ (Evangelija pagal Joną 6, 37). Jeigu šiandien jūs jau esate pašventęs Jam savo gyvenimą, ar neverta atsiduoti Jėzui iš naujo? Jei dar nesate Jam pasišventęs, kodėl to nepadarius šiandien? Jo glėbys jums atviras.
Markas Finlis
