STULBINAMAS PRABUDIMAS

O aš, būdamas doras, matysiu Tavo veidą, ir pabudęs būsiu laimingas dėl Tavo Artumo. (Psalmynas 17, 15)

Magda gimė XIX amžiaus pradžioje ir buvo laimingas vaikas. Jai gerai sekėsi vidurinėje mokykloje, ne kartą buvo apdovanota už pasiekimus ir moksle, ir sporte. Tačiau 1918 metais dirbdama sekretore, Magda užsikrėtė letarginiu encefalitu. Po kelių mėnesių ji pasveiko, tačiau 1923 metais pasirodė Parkinsono ligos simptomai, ir moteris nugrimz­do į užmaršties būseną, kuri tęsėsi 45 metus. Magda leido savo dienas įvairiose įstaigose, sėdėjo invalido vežimėlyje – nejudėdama, bereikšme veido išraiška, akivaizdžiai nesuvokianti nieko, kas vyko aplink ją. Tie, kas ją slaugė, laikė Magdą beviltiška ligone.

1969 metų birželį daktaras Oliveris Sakas (Oliver Sack) keliems išgyvenusiems po letarginio encefalito pradėjo duoti naujai sukurtus vaistus L-Dopa. Magda po truputį prabudo. Pirmiausia ji „atrado“ savo balsą, paskui pradėjo užrašinėti po kelis trumpus sakinius. Veikiai ji jau sugebėjo pati pavalgyti ir šiek tiek pavaikščioti. Ir štai pagaliau pražydo visa jos asmenybė, nors buvo telikęs kiautas. Daktaras Sakas rašė, kad Magda „demonstruoja išmonę, žavesį bei humorą, kuriuos beveik visiškai buvo užgožusi jos liga“.

Magda su pasitenkinimu prisiminė savo vaikystę Vienoje ir su nostalgija pasakojo apie mokyklines ekskursijas bei šeimos atostogas. Tačiau ji neliko įsipainiojusi praeity. Ši drąsi moteris atrado jėgų užpildyti 45 metų properšą savo gyvenimą. Ji atnaujino emocinius ryšius su savo dukterimis ir žentais. Ji susipažino su vaikaičiais ir džiaugėsi, kai apsilankydavo daugelis kitų giminaičių, kurie plūdo pažiūrėti į gyvenimą sugrįžusios Magdos kaip stebuklo. Koks neįtikėtinas prabudimas! Šią viltį kiekvienam iš mūsų Dievas siūlo netgi dabar – nesvarbu, koks ilgas ar gilus būtų bu­vęs mūsų miegas nuodėmėje.

Kai Dievo karalystė apšvies šią planetą, prasidės dar vienas prabudimas. Mes pakelsime akis į dangų su džiaugsmu ir įžengsime į jį su Kristumi. Mums nereikia įklimpti į šio nuodėmingo pasaulio gyvenimiškas tragedijas, nes tuomet nesugebėsime nutiesti tilto per neįsivaizduojamą prarają tarp mums pažįstamo gyvenimo ir to gyvenimo, kurį Die­vas nori mums suteikti šiandien. Jobas pasakė: „Taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia. Jis pabus tik kai dangaus nebebus; tik tada jis bus pažadintas iš miego“ (Jobo knyga 14, 12).

Visai kitaip, nei prabudusieji iš letarginio encefalito, mes prabudę staiga neaptiksime esą jau seni. Mes prabusime ir pamatysime, kad vėl esame jauni, su naujais kūnais, atkurtais kaip prisikėlusiojo Kristaus kūnas. „Mūsų vargingą kūną“ Dievas padarys panašų į „Savo garbingąjį kūną“ (Laiškas filipiečiams 3, 21). Atiduokite savo gyvenimą į Jo rankas ir būkite visiškai užtikrinti, kad, jeigu mirsite iki Jo sugrįžimo, prisikelsite ir pamatysite Jo atėjimo didybę.

Markas Finlis