Morisas L.Vendenas
Kaipgi drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? (Rom 2, 4)
Jėzus atėjo parodyti savo mokiniams ir mums visiems Dangiškojo Tėvo meilę ir atlaidumą. Jis norėjo parodyti, kad Dievas mūsų nesmerkia, kad smerkimas – priešo darbas. Jis troško, kad žmonės suvoktų tiesą, jog Dievas nuolat daro viską, ką gali, kad kuo daugiau žmonių pažintų Jo meilę. Jo gerumas skatina mus nusižeminti, kaip tai atsitiko ir apaštalo Petro gyvenime.
Petras stovėjo prie laužo, ir staiga į jį parodė pirštu. Jis išsigynė: „[…] nepažįstu Jo“. Žmonės sakė: „Tikrai šitas buvo su Juo.“ Petras ėmė gintis ir prisiekė, kad Jėzaus nepažįsta (žr. Lk 22, 56–59).
Staiga žvilgtelėjęs į šalį, jis sutiko Jėzaus žvilgsnį. Tame žvilgsnyje nebuvo nei pykčio, nei apmaudo, nei priekaišto. Tai buvo žvilgsnis, pilnas apgailestavimo ir liūdesio. Kai apaštalas Petras pažvelgė į Jėzaus veidą, jį užplūdo prisiminimai. Jis pamatė save prie jūros kranto, kai Jėzus pašaukė jį sekti Juo. Paskui jis mintimis persikėlė ten, kur Jėzus ištiesė ranką ir ištraukė jį iš šėlstančių bangų. Jis prisiminė, kaip vos prieš keletą valandų (Petras tarsi vėl iš naujo tai patyrė) jis ėjo su Jėzumi į Getsemanę, ir Jėzus jam tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave […]“ (Lk 22, 31).
Jis vėl tarsi regėjo visus šiuos praeities įvykius. Paskui Petras vėl grižo į tikrovę. Jis matė, kaip kažkieno ranka pakilo suduoti Jėzui. Ir staiga Petras suprato, kad tą patį jis padarė Jėzui savo ranka, kad tą nakti jis sudavė stipriausią smūgį Jėzui į širdį. Nesuprasdamas, ką daro, jis nutolo nuo laužo, išėjo už vartų, pasiekė miesto pakraščius, perėjo Kedroną ir nusigavo į Getsemanę.
Ten jis ėjo tamsoje, kol rado tą vietą, kur buvo meldęsis Jėzus. Jis puolė ant žemės ir norėjo tik vieno – numirti. Jis labai sielvartavo. Jis pervėrė savo geriausio Bičiulio širdį. Petras nuoširdžiai atgailavo.
