Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą. (Evangelija pagal Matą 26, 67)
Tai, kad žiaurūs žmonės galėjo parodyti tokią nepagarbą Dievo Sūnui, sunkiai suvokiama. Tik pagalvokite – jie tiesiog spjaudė į veidą Dievo Sūnui – Tam, kurį dešimtis tūkstančių kartų šlovino dešimtys tūkstančių angelų. Į veidą Tam, kuris per visą amžinybę egzistavo kartu su Tėvu ir prisijungė prie Jo kuriant erdvėje pasaulius.
Biblijoje pasakyta: „Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą“ (Evangelija pagal Matą 26, 67).
Kas yra Tas, kurį jie mušė? Kas yra Tas, kuris šitaip kentėjo? Kas yra Tas, kuris ištvėrė tokią agoniją? Kas yra Tas su pajuodusiais paakiais kruviname veide? Tai Jėzus, dieviškasis Dievo Sūnus. Maži žmogiūkščiai, sukurti gyvojo Dievo, prisiartino prie Kūrėjo ir smogė Jam į veidą. Keikdamiesi ir plūsdamiesi jie tyčiojosi iš Jo.
Tam tikra prasme, ten buvau ir aš, ir jūs. Tą naktį Piloto kiemų šešėliuose buvo visa žmonija. Mes mušėm Jį per veidą, nes kiekvienas nuklydimas nuo gėrio ir kiekvienas blogas darbas skaudina Jo širdį.
Kai žinau, kaip reikia elgtis, bet sąmoningai šiandien atsuku Jam nugarą, aš skaudinu Jį. Kai žinau, kaip reikia elgtis, bet būnu nesąžiningas, kai žinau, kaip reikia elgtis, bet atvirai meluoju, kai žinau, kaip reikia elgtis, bet prarandu savitvardą ir supyktu, kai žinau, kaip reikia elgtis, bet mano prote tarpsta gašlios mintys, – aš vis sukylu prieš Jį. Aš sukeliu Jam galvos skausmą. Tas, kuris mane be galo myli, Tas, kuris ištvėrė kryžiaus kančias, kad man nereikėtų kentėti amžinai, vis dar kenčia, kai prieš Jį sukylu.
Taigi šešėlyje prieinu prie to kryžiaus ir sakau: „O Viešpatie, aš sudedu savo karo ginklus. Viską, ką turiu, ir viską, kas esu, pavedu Tau. Šiandien aš noriu džiuginti Tavo širdį. Čia, prie kryžiaus, aš atsižadu savęs.“
Markas Finlis
