Morisas L.Vendenas
Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių (Mt 7, 13).
Žmonėms ilgai atrodė, kad kelias į pražūtį yra panašus į apledėjusį, nuokalnėn besileidžiantį taką, kuriuo žmogus lengvai slysta ir ritasi žemyn.
Kartą aš aplankiau moterį – mūsų bendruomenės narę. Tai buvo jau ganėtinai garbingo amžiaus ponia, apie aštuoniasdešimties metų, ji buvo gerai išauklėta ir išsilavinusi. Užsimezgus pokalbiui aš po kiek laiko paklausiau, ar aš kaip pastorius, galiu jai kuo nors padėti ir ją padrąsinti. Ji pasakė: „Taip, jei galėtumėte man padėti palikti tą Bažnyčią, tą religiją, užmiršti tą Bibliją, Dievą ir tą tikėjimą.“ „Bet atleiskite…“ – bandžiau prieštarauti aš. Tačiau ji kalbėjo toliau: „Mane įviliojo į spąstus. Aš užaugau užjūryje, misionieriaus šeimoje, religingoje aplinkoje; ten vyravusi tvarka įsišaknijo manyje. Kiekvieną trečiadienio vakarą aš einu į susirinkimą, kuriame meldžiamasi, ir nieko sau negaliu padaryti. Aš nenoriu, bet vis vien kiekvieną savaitę vaikštau į Maldos namus. Aš nenorėjau. Aš bandžiau palikti Bažnyčią, nutolti nuo Dievo. Aš bandžiau viską užmiršti, bet nebegaliu.“ Ir ji prašė, kad aš jai padėčiau pabėgti nuo Dievo. Aš jai paaiškinau, kad mano pareiga yra visiškai priešinga jos norams ir kad jai padėti negalėsiu. Šis pavyzdys rodo tą moterį supratus, kad nuo Dievo ir išgelbėjimo pabėgti nelengva.
Kelyje į pražūtį pats Dievas pastatė barjerus ir įvairias kliūtis, supylė kalnus. Dievas kiekvienam žmogui davė galimybę būti išgelbėtam. Jis nesikėsina į mūsų laisvę, bet panaudoja visą savo galią, kad bet kokiu būdu sutrukdytų žmogui žūti.
Beje, apie gyvenimo kelią Dievo Žodyje kalbama kaip apie siaurą kelią. „Bet tai nereiškia, kad išgelbėjimo kelias yra sunkus, o kelias į pražūtį – lengvas. Kelyje, vedančiame į mirtį, yra skausmo, kančių, liūdesio ir nusivylimų, kurie perspėja, kad tuo keliu neverta eiti. Dievo meilė kelią į pražūtį neatsargiems ir savavaliams padarė sunkesnį“ (Kristaus Kalno pamokslas, 146 p.). Viešpats nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pt 3, 9).
