Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su Manimi“ (Jn 13, 8).
„Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau […] Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Jn 13, 14–17). Šiais žodžiais nurodo tris priežastis, dėl kurių mes turime vienas kitam plauti kojas. Pirmiausia tai liepė daryti pats Jėzus. Jis sakė, kad mes turime plauti vienas kito kojas. Antra, Jis paliko mums pavyzdį. Trečioji priežastis – mes būsime laimingi (palaiminti, kaip byloja Evangelija), jei vykdysime šį paliepimą.
Ar jūs jaučiate tikrąją laimę, kai plaunate kitiems kojas? Ar esate laimingi, kai kažkas jums plauna kojas? Kai kurie krikščionys suvokia tikrąją šios apeigos prasmę bei išmoksta joje pamatyti Jėzų. Dalyvavę Viešpaties Vakarienėje vietinėje bendruomenėje bei kitą savaitę patekę į kitą bendruomenę, kur tuomet taip pat vyksta Vakarienė, jie laimingi galėdami dar kartą dalyvauti joje. Tačiau yra ir kitokių. Tokie žmonės dalyvauja Vakarienėje vienoje bendruomenėje, bet kitą savaitę patekę į kitą, kur taip pat atliekama Vakarienė, jie sako: „Atleiskite, bet šį ketvirtį mes jau atlikome savo pareigą.“ Yra ir tokių krikščionių, kurie kojų plovimą traktuoja kaip nemalonų dalyką, tad, kai vyksta Vakarienė, jie neateina į pamaldas ir nedalyvauja šioje apeigoje net kartą per tris mėnesius.
Kartą vienas studentas man pasakė: „Per kojų plovimo apeigas aš plaunu savo paties kojas.“ Mes pradėjome šnekėtis apie Jėzaus nurodymo reikšmę. Jūs leidžiate kitam daryti tai, ką paprastai darote patys. Tai turi gilią prasmę. Kai mes leidžiame Dievui daryti tai, ką paprastai esame pripratę arba norime daryti sau patys, tai mus padaro nuolankesnius.
Kas yra sunkiau: plauti kojas kitiems, ar leisti, kad kiti jas plautų? Į tokį klausimą paprastai atsakoma, kad sunkiau būna, kai mums plaunamos kojos. Šiame atsakyme glūdi konkreti prasmė, susijusi su studento išsakyta idėja. Mes bijome sau prisipažinti, jog mums reikia, kad kažkas mums kažką padarytų, nenorime prisipažinti, kad nesame pajėgūs viską padaryti patys. Petrui atrodė pažeminančiai, jei jam plautų kojas ir jis prieštaravo Jėzui tol, kol Išgelbėtojas jam nepaaiškino, kad tik nuolankiai priėmęs siūlomąjį Jėzaus apvalymą, jis gali tapti Jo darbo dalininku. Nusižemindami bei priimdami mūsų labui atliktą Jėzaus tarnystę, mes apsivalome.
Morisas L.Vendenas
