Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos. (Antras laiškas korintiečiams 1,5)
Vienoje iš savo daugelio kelionių per Himalajus indų evangelistas Sudharas Singhas sutiko Tibeto pamokslininką, į kurį vietiniai gyventojai žiūrėjo su prietaringa pagarba. Jis nieko nebijodamas skelbė Kristų, nors kiti krikščionys pamokslininkai čia buvo nuožmiai persekiojami. Pamokslininkas papasakojo Singhui savo istoriją.
Kitados jis buvęs budistų šventiko sekretorius, tačiau sutiko iš Indijos kilusį krikščionį. Ilgainiui jis tapo Jėzaus pasekėju. Pirmiausia jis išpažino savo tikėjimą savo mokytojui, budistų šventikui.
Per kelias dienas pamokslininkas buvo pasmerktas mirčiai. Prie šventyklos sienų jis buvo apvyniotas šlapia jako oda ir stipriai aprištas. Jį paliko svilinančioje saulėje, kad besitraukianti oda sutraiškytų mirtinai.
Kadangi pamokslininkas vis nenumirė, per jako odą į jo kūną buvo susmaigstyti įkaitinti iešmai. Vėliau budeliai nuplėšė odą ir nutempė jį gatvėmis, kad išmestų į sąvartyną už miesto. Po dar kelių smurto veiksmų, pamokslininkas atsidūrė ant mėšlo krūvos. Jo kūnas neberodė gyvybės ženklų. Žmonių minia išsiskirstė, ėmė rinktis maitvanagiai.
Tačiau jis vis dar buvo gyvas. Pamokslininkas vargais negalais nušliaužė į šalį, ir jam pavyko atsigauti. Užuot nešęs kailį, bijodamas dėl savo gyvybės, jis grįžo į tą patį kaimą ir pradėjo skelbti Kristų! Jis vis dar galėjo liudyti apie savo tikėjimą ir kalbėti apie didįjį Dievą, kuris buvo taip arti. Dabar jau žmonės klausėsi su pagarbia baime.
Kartais Dievas leidžia mums patirti itin sunkius išgyvenimus, kad mūsų liudijimas atrodytų tikrai tikėtinas. Kai mus ištinka sunkumai, atsiranda galimybė sustiprinti savo tikėjimą. Užuot sužlugdę tikėjimą, gyvenimo sunkumai padaro jį įspūdingą akyse tų, kurie mato mūsų tvirtą sąjungą su Dievu. Tiek daug kentėjęs apaštalas Paulius pasakė, kad Dievas: „guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (Antras laiškas korintiečiams 1, 4).
Mes guodžiame, nes esame paguosti. Mes guodžiame kitus sunkiomis gyvenimo akimirkomis, nes Dievas paguodė mus, kai mums buvo nelengva. Atverkite širdį ir priimkite Dievo paguodą. Jums jos prisireiks, kad paguostumėte ką nors kitą, ką Dievas atves į jūsų gyvenimą šią savaitę.
Markas Finlis
