II DALIS
Artinkimės prie Jo su padėka. (Psalmynas 95, 2)
Ar jūs kada nors pagalvojote, kaip kai kurie žmonės išsiugdo tokią vidinę stiprybę? Jie, atrodo, turi neįtikėtiną sugebėjimą įveikti sunkumus.
Kas padėjo Nobelio premijos laureatui rusui Aleksandrui Solženicinui atrasti tokią laisvę net siaubingomis Rusijos kalėjimo sąlygomis? Kas padėjo Viktorui Franklui (Victor Frankl) išgyventi trejus metus koncentracijos stovykloje, kurioje paprastai žmonės teišgyvena apie 90 dienų? Kaip Kori ten Bum (Corrie ten Boom) išėjo iš Ravensbruko kalėjimo nesugniuždyta? Atsakymas slypi vieninteliame žodyje: „Dėkingumas“. Solženicinas, Franklas ir ten Bum – visi jie puoselėjo dėkingumo už tai, ką turi, dvasią. Jie dėkojo Dievui už kiekvieną įkvėptą oro gurkšnį, už kiekvieną pragyventą dieną, už kameros draugo šypseną, už kiekvieną vandens puodelį, už kiekvieną duonos kąsnelį. Ši dėkingumo nuostata pakylėjo juos virš gniuždančių aplinkybių. Ji padėjo jiems užlipti ant aukštesnės pakopos. Kaip išsiugdyti šią nuostatą dėkoti? Viena yra stebėti kitus, kurie tai daro, ir visai kas kita būti dėkingiems patiems.
Grįžkime 2000 metų atgal – į Romos kalėjimą. Čia randame belaisvį, vardu Paulius, kuris ne tik išgyveno jį supančiose kančiose, bet ir jautėsi labai gerai. Atskleiskime paslaptį, kaip jis įveikė tą milžinišką savo gyvenimo stresą.
Skaitydami Laišką filipiečiams, parašytą tamsiame, drėgname Romos kalėjimo požemyje, liekame apstulbinti. Apaštalas nejautė jokio priešiškumo; jis buvo dėkingas. Jis nesiskundė; jis džiaugėsi. Tarp gyvenimo sunkumų jis atrado džiaugsmą. Pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis jis buvo dėkingas.
Paulius rašė: „Štai kuo džiaugiuosi! Bet aš ir toliau džiaugsiuosi“ (Laiškas filipiečiams 1, 18); „Džiaugiuosi ir esu linksmas kartu su jumis visais“ (Laiškas filipiečiams 2, 17); „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Laiškas filipiečiams 4, 4); „Aš labai apsidžiaugiau Viešpatyje“ (10 eilutė).
Tai visiškai nepanašu į kalėjime sėdintį žmogų. Šie žodžiai skamba, tarsi būtų pasakyti žmogaus, kuris džiaugiasi gyvenimo pilnatve. Jie neliudija, jog juos ištaręs žmogus yra atskirtas nuo savo šeimos bei draugų; veikiau atrodo, kad tas žmogus apsuptas meilės. Ir nepanašu, kad šitaip kalbėtų kažkas, kas išgyveno vieną iš didžiausių gyvenimo tragedijų; tai triumfuojančio žmogaus žodžiai.
Apaštalas Paulius buvo paniręs į daug didesnį dvasinės jėgos šaltinį nei jis pats. Jis sugebėjo džiaugtis, nes atrado visokeriopo džiaugsmo Šaltinį. Jis buvo ramus, nes atrado ramybės Šaltinį. Jis buvo dėkingas, nes atrado Tą, kuris yra visokeriopos padėkos Šaltinis. Kristuje mes galime būti dėkingi šiandien, rytoj ir per amžius.
Markas Finlis
