Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus (1 Kor 12, 12).
Įsivaizduokite išderintą žmogaus organizmą. Kas atsitiktų, jei smegenys, užuot siuntę signalus rankai, kad ji atidarytų duris, nuspręstų maištauti ir mūsų ranka pradėtų mušti mūsų pačių veidą? Aš dėkingas Dievui, kad mūsų kūnas taip nuostabiai sutvarkytas. Tvarka ir organizuotumas reikalingi taip pat ir bažnyčios kūne.
Kūnas negali gyventi be valgio. Bet ką galima pasakyti apie kūną, kuris priima maistą? Argi tai burna? Jei burną atskirtumėte nuo kūno ir lieptumėte jai valgyti, ji nevalgytų. Ar priima maistą skrandis? Ne. Tiek burna, tiek skrandis bei visi kiti organai tarnauja vienam tikslui: jie padeda maitintis ląstelėms, kurios visa, kas yra gyvybingai svarbu, ima iš kraujo, į kurį šios gyvybės palaikymui svarbios medžiagos patenka iš maisto. Taigi maitinasi visas kūnas. Evangelijos pagal Joną 6-ame skyriuje kaip tik apie tai ir kalbama. Mes valgome gyvybės duoną ir geriame gyvybės vandenį.
Kūnas negali ir nekvėpuoti. Kvėpavimo procese dalyvauja visas kūnas, ne tik nosis ir plaučiai. Sielos kvėpavimas yra malda. Bažnyčios kūnas, kai visi nariai susirenka kartu, dalyvauja kvėpavimo – bendravimo su Dievu procese. Tiek valgis, tiek kvėpavimas vienodai būtini gyvybei palaikyti.
Tačiau kūnas turi judėti ir fiziškai. Apie tai kalbama 1-ajame laiške Timotiejui (4, 8). Fiziniai pratimai dvasine prasme reiškia tiesos skelbimą bei tarnavimą kitiems.
Yra du dalykai, kuriuos būtina atminti, kai lankome bažnyčią ir susitinkame su kitais Kristaus kūno nariais. Į bažnyčią ateiname tam, kad gautume ir tam, kad atiduotume. Jei pagrindinis bažnyčios lankymo tikslas yra gavimas, lengva teikti pirmenybę pasivaikščiojimams miške. Tačiau atiduoti – tai jau daug kilnesnis tikslas. Yra tokių atidavimo būdų, kuriuos realizuoti galima tik būnant kartu su kitais bažnyčios kūno nariais bei neįmanoma įgyvendinti individualiai. Kas iš jūsų kada nors esate savarankiškai siuntę misionierius dirbti į kitus misijos laukus? Pagalvokite apie šimtus tokių misionierių, kuriuos pasiuntė bažnyčia.
Kai mes einame į bažnyčią, kad atiduotume ir gautume, mes suprantame vieno su kitu kaip Kristaus kūno narių, bendravimo svarbą. Ten gali būti ir tokių, kurie tik ką išgelbėti iš nelaimės kelyje į Jerichą ir reikia, kad mes juos slaugytume. Tad didysis, gerasis Samarietis sako: „Pasirūpink jais, o Aš, kai grįšiu, tau užmokėsiu.“
Morisas L.Vendenas
