Morisas L.Vendenas
Mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį! (Ps 90, 12)
Biblija ir Evangelijos skelbimas tiek žodžiu, tiek giesmėmis yra dvi didelės kliūtys, kurias Dievas pastatė, kad sutrukdytų mums kelią į pražūtį laikyti lengvu keliu. Trečioji didelė kliūtis, arba trečiasis kalnas, dunksantis tame kelyje, – tai sveiko proto, blaivaus samprotavimo kalnas. Jėzus per pranašą sakė: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime […]“ (Iz 1,18). Kitaip sakant, pamąstykime… apie ką? Apie savo nuodėmes. Aš numačiau viską, kad jūsų nuodėmės, jei jos bus raudonos kaip purpuras, būtų pašalintos. Aš numačiau viską, kad jūs turėtumėte amžinąjį gyvenimą.
Gal kas nors ims tvirtinti, kad to neįmanoma įrodyti? Jei pas mane ateis žmogus ir pasakys: „Įrodykite man, kad tikrai egzistuoja amžinasis gyvenimas“, – aš to padaryti negalėsiu. Nėra jokio būdo, jokio mokslinio metodo, kurį taikydami galėtume įrodyti, kad amžinasis gyvenimas tikrai egzistuoja. Bet ir joks skeptikas negali įrodyti priešingo fakto, t.y., kad amžinojo gyvenimo nėra! Tačiau iš daugybės klausimų, kokius tik žmonės gali užduoti tikėdamiesi gauti juos patenkinantį atsakymą, labiausiai jiems kelia nerimą vienas: „Ar yra gyvenimas po mirties?“ Atsakymą į šį svarbų klausimą sužino tik tas, kuris tiki.
Atvirai sakant, netgi vadovaudamasis vien protu ir logika, aš nepritarčiau žmogaus, kuris nepriima Dievo kelio, pasirinkimui. Amžinojo gyvenimo danguje negalima lyginti su amžinuoju gyvenimu Las Vegase. Amžinąjį gyvenimą danguje daugelis sieja su mirtimi, kuri ištinka žmogų jam suėjus maždaug 70 metų, ir su tuo, kad jis būna miręs labai ilgai, galima sakyti, visą laiką. Argi ne tiesa? Manęs asmeniškai tokia perspektyva nepatenkina. Aš girdėjau kalbant žmones, kurie tikrosios „brandos“ požymiu laiko tikėjimą, jog šiuo gyvenimu viskas ir baigiasi. Ir, atrodo, jie tuo patenkinti. Manau, kad mąstymas jiems yra tam tikra problema.
Kažkada ligoninėje kalbėjausi su žmogumi, kuris buvo prisiekęs rūkalius. Jis pasakė: „Kiekvienas bailys gali mesti rūkęs. Ir tik tikras žmogus miršta nuo plaučių vėžio.“ Jau pirmame jo žodyje slypi logikos klaida. Žinoma, taip kalbėdamas jis juokavo, bet kiekvieną kartą, kai užsidegdavo cigaretę, jis turėdavo „perlipti“ sveiko proto ir išminties kalną.
Sveikas protas – tai kalnas, kurį supylė Dievas, norėdamas, kad kelias į pražūtį būtų kuo sunkesnis.
