ŠVENTIEJI NEPRETENDUOJA Į TOBULUMĄ

Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš (1 Tim 1, 15).

Tobulumas pagal Dievo planą yra reikalingas tam, kad garbin­tume ir šlovintume Dievą. Paklusdami Dievui, tuo pačiu išreiškiame Jam dėkingumą už Jo kančias (Paslėpti lobiai, 69 p.). Paklūstantys Dievui ir Jo malonės jėga pasiekiantys charakterio tobulumą pašlovina Kristų (ten pat, 79 p.). Paklusnūs Dievui žmonės Kristų pašlovina dar ir todėl, kad garbė ir šlovė priklauso nuo to, kiek tobulas yra Jo tautos charakteris (Su meile iš Dangaus, 623 p.). „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlo­vintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Tobulumas nėra mūsų išgelbėjimo sąlyga. Kristaus mirtis ant kryžiaus – yra mūsų išgelbėjimo pagrindas. Paklusnumo ir krikščioniško tobulumo paskirtis pašlovinti Dievą.  Tačiau tobulumas ne­atskiriamas nuo Dievo. Todėl ne mes Jį garbiname, bet Jis pats pašlovina save per mus. Jei Kristus gyvena žmoguje, Jis jame ir veikia. Ar mes atmetame melagingus šėtono kaltinimus prieš Dievą savo šventu gyvenimu? Ne. Tai Dievas nori juos atmesti ir reabilituoti save, keisdamas mūsų gyvenimus su mūsų sutikimu. Tačiau nederėtų pamiršti, kad Kristaus religija nėra vien tik atleidimas, tai ir išlaisvinimas iš nuo­dėmės jėgos jau čia, žemėje. Tai visiškai nereiškia, kad čia, žemėje, mes galime visiškai nenusidėti. Net apaštalas Paulius save pripažino pirmuoju nusidėjėliu, tačiau neturėjo omenyje to, kad jis nuolat nusi­deda. Prisijunkime ir mes prie jo, pripažindami savo nuodėmingumą. Kiekvienas, kuris vadina save tobulu ar nenuodėmingu, tuo tik patvirtina nesąs toks. Mes niekada negalime vadinti savęs tobulais, kadangi kuo arčiau prieiname prie Kristaus, tuo labiau pamatome savo nuodėmingumą. Apaštalas Paulius tai įrodė. „Kuo arčiau mes prieiname prie Jėzaus ir kuo aiškiau matome Jo charakterio tyrumą, tuo aiškiau pamatysime ypatingą nuodėmės bjaurumą ir tuo silpnesnis bus troškimas išaukštinti save. Tie, kuriuos Dangus laiko šven­tais, mažiausiai iškelia savo gerumą“ (Paslėpti lobiai, 134 p.). Nors mes negalime pretenduoti į absoliutų tobulumą, tačiau nukreipdami savo žvilgsnį į Kristų, mes galime būti tobuli kiekvienoje krikščioniškojo augimo etapo pakopoje.

Morisas L.Vendenas