Šventajame Rašte skaitant nuostabius pasakojimus apie atsakytas maldas, labiausiai stebina pasakojimai apie iškovotas neįmanomas pergales, užimtas teritorijas, iš tamsos ir vergijos išlaisvintus žmones ir galingai vykdomą Dievo darbą. Toks buvo pagrindinis Dievo noras bibliniais laikais, toks pat jis ir šiandien. Taigi norint, kad į mūsų maldą būtų atsakyta kaip ir senųjų laikų žmonėms, labai svarbu išmokti melstis pagal Dievo troškimus. O Dievo troškimai pirmiausia atskleidžiami Jo Žodyje. Jis pasirodo mums per savo Žodį, kalba mums per savo Žodį ir Jo Žodis turi tapti mūsų maldų pamatu. Tik pasitikėdami Dievo Žodžiu mes esame saugūs ir tik Jo Žodžiui tapus mūsų gyvenimo pagrindu, Šventoji Dvasia gali iš tiesų išmokyti mus melstis. Pranašystės dvasia mums sako: „Jei mes artinsimės prie Dievo, Jis artinsis prie mūsų ir Jo šlovė žengs pirma mūsų. Jis įdės mums į lūpas maldavimus, išmokys prašyti to, ką ir pats pažadėjo mums duoti.“
Pernelyg dažnai mes savanaudiškai melsdavome dalykų ne pagal Dievo valią. Užuot meldę to, ko melstume paskatinti Šventosios Dvasios, mes prašydavome to, ko geisdavo mūsų žmogiška prigimtis. Kaip Jokūbas savo laiške 4, 3 rašo: „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.“ Laimė, kad „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad Ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Romiečiams 8, 26–27). Kai meldžiamės tyra širdimi, net jei mūsų prašymas yra netinkamas, Dievas pakeis savanaudiškas maldas mūsų labui ir Jo šlovei. Šiaip ar taip, mes ir patys to iš tiesų norime.
Norime ne tik, kad mūsų žemiškos maldos būtų pakeistos dangiškomis, bet kad Jis pakeistų ir mus bei išmokytų melstis. Norime, kad Dievo troškimai taptų mūsų troškimais, o mūsų – Jo. Ir tai įmanoma! „Jei leisime, Dievas gali sutapatinti mus su savimi, ir Jis tai padarys, taip suformuos mūsų mintis ir siekius, kad paklusdami Jo valiai, mes nevykdysime tik savo minčių impulsus. Tada nenorėsime vykdyti nekrikščioniškų troškimų; būsime kupini uolaus pasiryžimo vykdyti Dievo valią.“
Tai ir yra nuostabiausia, mokantis melstis Šventosios Dvasios įkvėptam. Dėl Kristaus, kurio teisios maldos pridengia mūsų maldas, kraujo mes galime tvirtai tikėti, kad mūsų maldos išties pasiekia dangaus sostą, nes Jis mums sakė: „Ir ko tik prašysite Mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite Manęs Mano vardu, Aš padarysiu.“ (Jono 14, 13–14)
Nors daugelis pripažįsta tikį malda, tik žmogus, turintis asmeninį ryšį su Kristumi, užsidarys nuo visų tyliai maldai, kur jo niekas nematys, užvers duris ir grumdamasis su tokiu pat atkaklumu kaip Jokūbas, Jozuė, Estera ar Mozė, sakys: „Paleisiu Tave tik tada, kai mane palaiminsi. Jei reikės, kovosiu visą naktį. Žinau, kad Tau rūpi žmonės. Prašei, kad ir aš rūpinčiausi. Nesiliausiu meldęsis, kol Tu neišklausysi!“
Tokie vyrai ir moterys gali karštai grumtis ir melstis, nes jie asmeniškai pažįsta Dievo širdį ir tvirtai, besąlygiškai pasitiki Jo Žodžiu. Kadangi jie asmeniškai Jį pažįsta, Šventoji Dvasia įkvepia jų maldas.
Melody Mason
