Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun. (Laiškas hebrajams 6, 18–19)
Prieš kelerius metus medikai išsiaiškino streso poveikį centrinei nervų sistemai. Jie uždarė garde ėriuką ir apsupo jį elektros šoką sukeliančiais prietaisais. Gyvūnui nuėjus į vieną gardo galą, mokslininkai paspausdavo prietaisų jungiklį ir jį išgąsdindavo. Ėriukas krūpteldavo ir akimirksniu mesdavosi į kitą gardo galą. Netrukus jį išgąsdindavo dar kartą. O jis vis blaškydavosi.
Mokslininkai išsiaiškino, kad ėriukas niekada negrįžta į tą vietą, kur patyrė šoką. Po kelių sukrėtimų mažasis gyvūnas visas virpėdamas stovėjo gardo vidury. Jis nebeturėjo kur bėgti, kur eiti. Šokas buvo visur. Visiškai nualinto emociškai, kupino nerimo ir išgąsčio ėriuko nervai neatlaikė. Jis krito vidury gardo ir nugaišo.
Tada mokslininkai paėmė šio ėriuko „brolį dvynį“ ir taip pat uždarė į gardą. Šįsyk jie kartu uždarė ir ėriuko motiną. Po pirmojo šoko ėriukas puolė bėgti, tik dabar jis jau bėgo prie motinos ir glaudėsi prie jos. Ji aiškiai nuramino savo jauniklį, nes jis atsitraukė nuo avies ir vėl pradėjo ėsti. Mokslininkai vėl paspaudė jungiklį, ir ėriukas vėl šoko prie motinos. Ji nuramino jį vėl.
Taigi mokslininkai pastebėjo akivaizdų skirtumą tarp tų dviejų ėriukų. Antrasis gyvūnas nebijojo grįžti į tą vietą, kur jau buvo patyręs šoką. Tyrinėtojų nuostabai, jo išgąstis trukdavo neilgai. Jis nedemonstravo jokių nervingumo, streso ar nerimo simptomų, kurie tomis pat aplinkybėmis pasireiškė jo broliui dvyniui. Iš kur toks akivaizdus skirtumas? Antrasis ėriukas buvo tikras, kad turi, pas ką bėgti. Jis buvo įsitikinęs kažko kito, nei jis pats, jėga, kuri padės jam įveikti stresą.
Toks pasitikėjimas reikalingas kiekvienam. Net ateistų filosofas Julianas Hakslis (Julian Huxley) pripažino: „Žmogui geriau sekasi, kai jis tiki, kad yra Dievas“. Žmogaus širdžiai be galo reikalingas kažkas, kuo jis galėtų pasitikėti, kažkas, pas ką jis galėtų nueiti ištikus nelaimei, kažkas, kas nuramintų sunkią gyvenimo valandą.
Yra viena vieta, kur mes galime ieškoti prieglobsčio, vieta, kur galime nusiraminti ir jaustis saugūs. Gyvasis Kristus tarnauja kaip mūsų vyriausiasis Kunigas dangaus šventykloje. Jis toks pat gyvas šiandien, kaip tada, kai vaikščiojo žemėje prieš 2000 metų. Jis taip pat tikrai yra su mumis, kaip buvo su mokiniais. Per tikėjimą mes galime įeiti į Dievo Artumą. Per tikėjimą mes galime prisiglausti saugioje šventykloje. Per tikėjimą mes galime laikytis saugios vilties, kurią turime Jėzuje. Per tikėjimą mes galime būti nepajudinami, įsitvirtinę Kristaus Artume anapus uždangos. Mes triumfuodami giedame: „Ant Kristaus, Tvirtos Uolos, aš stoviu; visur kitur – tik grimztantis smėlis, visur kitur – tik grimztantis smėlis“.
Markas Finlis
