II dalis
Dažnai buvo kartojami šie žodžiai: ‘Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi.’ (Apreiškimo 3, 19–20)
Nebuvo nė vieno per daug išdidaus, kad neatliktų nuoširdžios išpažinties, o tie, kurie rodė tokį pavyzdį, buvo žmonės, užimantys aukštą padėtį, bet iki tol neturėję drąsos išpažinti savo nuodėmių.
Visus apėmė toks džiaugsmas, kokio niekad anksčiau nebuvo šioje pamaldų salėje.
Atgavusi sąmonę, kurį laiką nesuvokiau, kur esu. Rankoje vis dar laikiau rašiklį. Staiga išgirdau žodžius: ‘Taip galėjo būti. Viešpats laukė, kad taip nutiktų. Visas dangus laukė, kada galės išlieti savo gailestingumą ir meilę.’ Pagalvojau, ko mes būtume pasiekę, jei taip būtų įvykę pastarojoje Generalinėje Konferencijoje, ir mane apėmė baisus nusivylimo skausmas, supratus, jog tai, ką pamačiau, tikrovėje neįvyko.“
Tai, „kas galėjo būti“, neįvyko 1902 m., bet galėtų įvykti dabar! Biblija mums sako: „Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų. Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji! Pažinkite savo skurdą, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas – liūdesiu. Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai Jis jus išaukštins.“ (Jokūbo 4, 8–10)
Vienas rašytojas rašo:
„Lengva manyti, kad nusižeminame prieš Dievą: bet nusižeminimas prieš kitus žmones bus vienintelis patikimas įrodymas, kad mūsų nusižeminimas prieš Dievą yra tikras… Nuolankus žmogus nejaučia pavydo, nėra įtarus. Jis gali šlovinti Dievą tada, kai kiti, rodos, gauna daugiau palaimų už jį. Jam nesunku klausytis, kaip giriami kiti žmonės, o jis pamirštamas, nes Dievo akivaizdoje jis išmoko sakyti kartu su Pauliumi: ‘Aš esu niekas.‘ Jis yra gavęs Jėzaus dvasią, kuri neieško sau garbės, kaip savo gyvenimo dvasią.
Melody Mason
