Morisas L.Vendenas
Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet prievole (Rom 4, 4).
Kai žmogus pirmą kartą ima suvokti, kad Dievas siūlo jam gyvenimą, kupiną ramybės, laisvą nuo nuodėmės ir nuostabaus tikslo siekimo, siūlo ėjimą teisumo, kuris pasiekiamas per tikėjimą Kristumi, keliu, šėtonas ima nerimauti. Jis stengiasi kuo ilgiau sulaikyti žmogų nuo mąstymo apie Dievą ir nenori, kad kas nors ateitų pas Jėzų ir rastų Jame ramybę. Juo toliau mes esame nuo Dievo, juo šėtonas labiau patenkintas. Bet jei jam nepavyksta sutrukdyti, ir mes pasiduodame Kristaus meilės traukai, jei jam nepasiseka sumenkinti mūsų dėmesio dvasiniams klausimams, tada jis pakeičia taktiką. Pirmiausia jis bando nukreipti mūsų jėgas kitur, kad mes nebesistengtume pasiekti teisumo. Galima prarasti daugeli metų vis bandant tapti pakankamai gerais žmonėmis, kuriuos priimtų Dievas, atkakliomis valios pastangomis galima pataisyti savo išorinį elgesį.
Vis dėlto, pagaliau žmogus supranta, kad teisumas pasiekiamas per tikėjimą Kristumi. Mes sužinome, kad išorinio pamaldumo neužtenka, matome, kad mūsų širdys piktos, o mes bejėgiai jas pakeisti, net jei mums ir pasiseka kiek pagerinti savo elgesį. Tokiu momentu šėtonas ateina pas mus, pakeitęs savo taktiką. Jis pateikia argumentus ir tikina mus, kad būtina sutelkti dėmesį ir patiems savarankiškai ugdyti savo tikėjimą, kad reikia daugiau mąstyti apie pažadų išgavimą, o ne apie juos Davusįjį. Kai meldžiamės, norėdami gauti atsakymą ir negauname jo, šėtonas gali sugriauti mūsų tikėjimą Dievu, o mums įteigti, esą mūsų tikėjimas stiprėja.
Kai suvokiame, kad savo jėgomis negalime įgyti nei teisumo, nei tikėjimo, šėtonas dar kartą bando sutrukdyti mums ateiti pas Kristų. „Dabar viskas taip ir turi būti, – sako jis. – Dabar jums reikia pasišvęsti Dievui. Jums būtina sutelkti paskutines jėgas, kad Jam pasišvęstumėte.“
Daugumai iš mūsų, kartais bandančių savo jėgomis pasišvęsti Dievui, bus džiugu sužinoti, jog pasišventimas – tokia pati dovana, kaip teisumas ir tikėjimas. “Bet žmogus nepajėgus pats išsilaisvinti iš savojo ‘aš‘. Mes tik galime leisti Kristui atlikti šį darbą“ (Paslėpti lobiai,134p.).
Kiekvieną dovaną, kurią Dievas mums ruošiasi duoti, – teisumą, ramybę, tikėjimą, pergalę, amžinąjį gyvenimą ar netgi mūsų pasišventimą, – galima gauti tik vienu būdu: turint ryšį su Duodančiuoju, asmeniškai su Juo bendraujant.
