Tarpininkavimas dėl tautų išgelbėjimo

Risas Hovelsas (Rees Howells), XX a. misionierius Afrikoje ir vėliau Europoje, išdrįso prašyti daugiau. Jis ne tik meldė daugiau išteklių Viešpaties darbui atlikti ir daugiau sielų Jo karalystei, bet ir tautų išgelbėjimo, kad evangelizacijos darbas vyktų netrukdomai.

Šis galingas tikėjimo gaivintojas ir užtarėjas įkūrė Biblijos koledžą Velse likus keliems metams iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Karui prasidėjus, supratęs Hitlerio režimo keliamą grėsmę evangelizacijos plėtrai, jis iš karto sutelkė visus darbuotojus ir studentus – apie šimtą žmonių – maldai ir tarpininkavimui, kad Dievas imtų veikti prieš Hitlerio ir sielų priešo darbą. Per visą karą Velso Biblijos koledžo studentai ir darbuotojai kiekvieną vakarą nuo 19 val. iki vidurnakčio skirdavo maldai. Taip pat ryte ir vidurdienį buvo rengiami valandos trukmės maldos susibūrimai. Sunkiausiomis mūšio dienomis jie dažnai pasninkaudavo ir melsdavosi visą dieną ir naktį.

Hitlerio nacių režimui naikinant milijonus gyvybių, Hovelsas su studentais meldėsi keturiomis ypatingomis maldomis dėl keturių specifinių karo aspektų.


Pirmąja malda buvo prašoma, kad Hitleriui nepavyktų įsiveržti į Didžiąją Britaniją. Iš istorijos žinome, kad Didžioji Britanija nepasidavė naciams, bet jei paskutinę siaubo kupiną dieną vokiečiai būtų bombardavę dar penkiomis minutėmis ilgiau, Didžioji Britanija būtų papuolusi į jų gniaužtus. Antra malda buvo skirta tam, kad Hitleris neužpultų Egipto ir neužimtų Aleksandrijos. Trečiąja malda buvo prašoma, kad jam nepavyktų nugalėti Maskvos. Ir ketvirta malda buvo skirta tam, kad jam nepavyktų užimti Stalingrado.

Karui baigiantis, karo komentatorius generolas J. R. C. Fuleris (Fuller) išleido straipsnį, pavadintą „Keturios Hitlerio klaidos“, kuriame išvardijo keturias priežastis, kodėl Hitlerio ir nacių laukia žlugimas. Pirma, Hitleriui nepavyko įsiveržti į Didžiąją Britaniją. Antra, jis nepuolė Egipto ir neužėmė Aleksandrijos. Trečia, jis nepasinaudojo pranašesne padėtimi, kad užimtų ir nuverstų Maskvą. Ir ketvirta, jis buvo nugalėtas per didįjį Stalingrado puolimą.

Ar šios „keturios klaidos“ buvo tik paprasčiausios Hitlerio nesėkmės, o gal jos nutiko, nes Dievas išgirdo maldas šios mažos grupelės, taip trokštančios išgelbėjimo, kad evangelizacijos darbas tęstųsi toliau? Nors galima įvairiai spėlioti, aš tikiu, jog atsakymas yra pastarasis.

Paskutinė didžioji maldos kova Hovelsui ir kitiems Velso Biblijos koledžo maldos dalyviams buvo dėl Vakarų fronto atidarymo. Po daugelio grumtynių mėnesių meldžiantis už sąjungininkų kariuomenę 1944 m. gegužę Dievas užtikrino juos, kad Jis eis sąjungininkų priekyje ir jų niekas nesustabdys.

Po mėnesio, 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkų kariai netrukdomi sėkmingai išsilaipino Normandijos pajūryje Prancūzijoje. Tai buvo didžiausia invazija vandeniu pasaulio istorijoje. Šimtas septyniasdešimt penki tūkstančiai karių atplaukė daugiau nei penkiais tūkstančiais laivų ir atskrido vienuolika tūkstančių lėktuvų per vieną naktį. Ši diena žinoma kaip D­-diena. Tai buvo milžiniškas lūžio taškas kare prieš Hitlerį. Dabar žinome, kad tai buvo vienintelė naktis per visą karą, kai nacių povandeniniai laivai „U­boat“ nepatruliavo Lamanšo sąsiauryje.
Kas būtų nutikę tą dieną, jei Risas Hovelsas ir jo studentai iš Velso Biblijos koledžo nebūtų meldęsi? Pranašystės dvasia mums sako: „Sėkmė nepriklauso nuo skaičiaus. Dievas gali išvaduoti tiek su daugeliu, tiek su keletu. Jis pagerbiamas ne tiek skaičiumi, kiek charakteriu tų, kurie Jam tarnauja.“

Melody Mason