Mano Tėve, […] ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu! (Evangelija pagal Matą 26, 39)
Viena pagrindinė tiesa padeda mums iškęsti viską, ko bijome: Dievas yra mūsų mylintis dangiškasis Tėvas. Tiems, kurių žemiškieji tėvai buvo grubūs, smurtavo, ar tiems, kurie jų išvis neturėjo, tai suprasti gali būti sunku. Tačiau teisingai suvokta ši tiesa yra Šventojo Rašto esmė.
Mylinčio Tėvo ranka niekada nesukels Savo vaikams bereikalingo skausmo ar ašarų. Mus persekioja sunkumai, mums draskomos širdys, tačiau Tėvo meilė pastovi.
Jėzus priėmė Tėvo meilės pastovumą juodžiausią išbandymų naktį. Getsemanės kančioje Jis sušuko: „Tėve, tebūnie Tavo valia!“ Jėzus žinojo, kad Jo Tėvas visada yra suplanavęs tai, kas geriausia. Jis galėjo atsisakyti Savo planų ir priimti Tėvo, kadangi pasitikėjo dieviškos meilės kupina širdimi. Aš nenoriu pasakyti, kad visi gyvenimo sielvartai, kančios ir ligos yra gerai. Aš tenoriu pasakyti: „Dievas visada yra geras“.
Gyvenimas gali būti neteisingas, tačiau Dievas – teisingas. Kai, kaip Jėzus, mes ko nors nesuprantame, visada galime pasitikėti. Tokių įvykių sūkury mes galime pasakyti: „Tebūnie Tavo valia“. Ir ne tas pat, kaip tai pasakysime. Yra keturi būdai, kaip galima ištarti šiuos žodžius.
Pirma, aš galiu pasakyti tai beviltiškai nuolankiai, kaip žmogus, kuris yra toks bejėgis, kad, atrodo, kovoti beprasmiška. Pavyzdžiui, mirtinos ligos gniaužtuose ar gali ištarti: „Tebūnie Tavo valia“ ir ištarti tai su beviltiška rezignacija.
Antra, aš galiu pasakyti tai kaip žmogus, kuris buvo priverstas nusižeminti. Gyvenimo sunkumai tapo per dideli. Tai šauksmas to, kuris jaučiasi pralaimėjęs, nes priešas pernelyg galingas, – kaip sutriuškintos armijos generolas, kuris sako: „Štai mano kardas; tebūnie tavo valia“.
Trečia, aš galiu pasakyti tai kaip žmogus, kuris yra labai susierzinęs, nes mato, kad jo svajonės žlugo. Šie žodžiai gali būti kupini apgailestavimo, kartėlio ir pykčio.
Pagaliau aš galiu ištarti šiuos žodžius su pasitikėjimu ir absoliučiu tikėjimu. Būtent šitaip juos ištarė Jėzus. Jis kalbėto Tam, kuris yra Jo Tėvas – Tam, kuris laikė Jį už rankos, Tam, kuris apglėbė Jį Savo amžinosiomis rankomis. Jėzus atsidavė meilei, kuri niekada Jo nepaliks. Jis visiškai nusileido Tėvo valiai, nes žinojo, jog ilgainiui taip bus geriausia. Ir šiandien mes galime atsiduoti tai pačiai meilei. Ji neapleido Jėzaus, neapleis ir mūsų. Mes galime sakyti: „Tebūnie Tavo valia“, nes žinome, kad Jo valia visada yra geriausia.
Markas Finlis
