Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje. (Apreiškimas Jonui 13, 8)
Istorija iš ankstyvosios Džeimstouno gyvenvietės sukuria gražų paveikslą apie malonę. Tai istorija apie Pokahontą ir Džoną Smitą (John Smith) – tikra istorija.
Įtampa tarp kolonistų ir tame krašte gyvenusių indėnų vis augo. Džonas Smitas, drąsus naujakurių lyderis, pamėgino vesti taikos derybas su vietinių amerikiečių vadu Pohatanu. Tačiau vieną dieną indėnų apeigų metu Smitą suėmė tos genties kariai ir parvertė ant uolų. Jie užsimojo lazdomis, norėdami jį užmušti. Staiga iš minios išpuolė mylima vado dukra, jauna mergina Pokahonta, ir savo kūnu užstojo belaisvį. Mainais į Smito gyvybę ji pasiūlė savąją. Egzekucija buvo nutraukta.
Po dviejų dienų Smitas apstulbo sužinojęs, kad jis įsūnytas ir dabar yra gerbiamas vado sūnus.
Ilgainiui Pokahonta įsimylėjo ir ištekėjo už anglų ūkininko, vardu Džonas Rolfas (John Rolfe). Jis buvo krikščionis, doras ir malonus žmogus. Veikiai Pokahonta priėmė krikščionių tikėjimą, tapo tikinčiąja Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Pokahonta suprato aukos sąvoką ir tai, ką reiškia atiduoti save.
Savęs aukojimas yra krikščionybės esmė. Pagrindinė dangaus tema yra auka. Kai ištremtas apaštalas Jonas žvelgė į dangų, savo pranašiškame regėjime jis išvydo „nužudytąjį Avinėlį“ (Apreiškimas Jonui 13, 8).
Apreiškimo Jonui knygoje Avinėlis minimas beveik 30 kartų. Nuo šio pasaulio pradžios iki jo šlovingos pabaigos meilės istorija apie mirštantį Avinėlį yra pagrindinė istorija. Jėzus yra „nužudytasis Avinėlis“ (Apreiškimas Jonui 13, 8). Vieną dieną mes džiaugsimės Avinėlio vestuvių puotoje (Apreiškimas Jonui 19, 7).
Jo auka, Jo mirtis, Jo meilė užkariauja mūsų širdis. Jis buvo didžiausia auka, ir mums tenka pulti Jam po kojų bei atiduoti savo širdis. Be Jėzaus aukos mes būtume pasmerkti amžinajai mirčiai; su ja amžinasis gyvenimas mums užtikrintas.
Markas Finlis
