Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. (Evangelija pagal Matą 5, 16)
Tradiciškai Turkija priklauso musulmoniškajam pasauliui, tačiau jos vyriausybė dabar yra gana pasaulietiška. Kurį laiką šioje šalyje buvo laikomasi religinės tolerancijos. Valdžia leido steigtis krikščioniškoms bažnyčioms, ir Jėzaus šviesa vis dar švietė. Izmiras yra trečiasis pagal dydį Turkijos miestas; už jį didesni tik Stambulas ir tautos sostinė Ankara. Tai biblinės Smirnos vieta.
Vieną penktadienio vakarą aš valgiau Izmiro viešbutyje ir rengiausi ramiai sabatai. Būtent tada mūsų gidas, turkas adventistas Melekas Džonsas (Melek Jones) pristatė man lig tol nematytą žmogų. Tvirtas, linksmas turkas pasveikino mane šiltu apsikabinimu. Jis akivaizdžiai mane pažinojo, nors aš jo – ne.
Erkinas buvo užaugęs musulmonų šeimoje, kaip ir jo žmona. Jie susipažino studijuodami Stambulo universitete. Baigę mokslus, jie nusprendė praplėsti savo akiratį ir emigravo į Jungtines Valstijas. Gyvendami Amerikoje, jie pastebėjo, kad čia yra daug krikščioniškų bažnyčių. Jie ėmė reguliariai klausytis krikščioniško radijo ir žiūrėti krikščioniškos televizijos programas.
Tuo metu jie nedaug težinojo apie krikščionybę. Biblija jiems buvo svetima knyga, o Jėzus – nepažįstamas žydų Mokytojas. Jie pradėjo skaityti Bibliją tik iš smalsumo. Kažkas viduje paragino juos gerai apsvarstyti Kristaus žodžius. Tylus, švelnus Dvasios balselis paskatino juos labiau pasigilinti.
Erkinas paragino žmoną pasidomėti, kur jie galėtų daugiau sužinoti apie Biblijos tiesas, kurias dabar atrado. Ji paprašė vieną savo kolegą krikščionį pateikti daugiau informacijos. Tas jos bendradarbis buvo septintosios dienos adventistas. Vienos (Virdžinijos valstija) Septintosios dienos adventistų bažnyčia kaip tik rėmė seriją per palydovinę televiziją transliuojamų evangelistinių susirinkimų, vadinamų „NET’95“, ir kaip tik „pasitaikė“, kad juose kalbėjau aš. Erkino žmona uoliai lankė visus susirinkimus. Ji pasidalijo savo naujai atrastuoju tikėjimu su vyru, ir drauge jie beveik metus studijavo Šventąjį Raštą su Vienos bažnyčios pastoriumi. Pajutę Kristaus kvietimą, jie abu pasikrikštijo.
Naujas džiaugsmas plūstelėjo į jų gyvenimą. Dabar sutuoktiniai troško pasidalyti tikėjimu su savo draugais musulmonais. Per ištisą virtinę stebuklingų įvykių Dievas parvedė juos atgal į Turkiją, į Izmirą, senovės Smirną, gimtąjį Erkino žmonos miestą. Šiandien jie yra galingi Dievo liudytojai. Jie apsuko didžiulį ratą.
Dievas vis dar vadovauja ir pasiekia Savo žmones, kad ir kokios būtų jų gyvenimo aplinkybės. Jis mato sąžiningas širdis.
Tiesos šviesa vis dar spinduliuoja Smirnoje. Dievas vis dar turi ten Savo liudininkų. Kai tą sabatos rytą apsilankiau mažoje Erkino bažnyčioje, buvau apstulbintas tų Smirnos krikščionių pasišventimo. Jų moto šiandien toks pats, kaip prieš 2000 metų: „Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ (Apreiškimas Jonui 2, 10).
Markas Finlis
