O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32)
Kartą keliu, vedančiu į Emausą, ėjo du tikėjimu nusivylę žmonės. Jie jautėsi esą labai nelaimingi, iš jų tikėjimo nebeliko nė pėdsako. Jie kalbėjosi su Keliaujančiuoju, kuris kartu su jais ėjo keliu. Jie sakė: „O mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko“ (Lk 24, 21).
Matyt, šie žmonės anksčiau buvo Jėzaus sekėjai, jie buvo Jo mokiniai, kuriems Jis ne kartą sakė, kad Jam reikia eiti į Jeruzalę, kad Jis bus atiduotas į nusidėjėlių rankas, nužudytas, o trečią dieną prisikels. Jie girdėjo Jėzų taip kalbant, bet Jo žodžių neįsidėmėjo. O žydų vyresnieji įsiminė Jo žodžius. Todėl jie nuėjo pas Pilotą ir primygtinai reikalavo, kad prie kapo olos būtų pastatyta sargyba. Marija Magdalena irgi girdėjo Jėzaus žodžius, ir todėl patepė Jo kojas brangiąja mira. Bet šie du žmonės į Jo žodžius nekreipė dėmesio, ir kai atėjo išmėginimas, išryškėjo, koks iš tikrųjų buvo jų tikėjimas.
Mūsų gyvenime irgi dažnai pasitaiko išmėginimų. Prasidėjus išmėginimams mes kartais nustembame ir nusigąstame. Bet visada prisiminkime, kad kęsti gyvenimo sunkumus, kol mūsų dar neištiko būsimoji didžioji kova, mums yra palaima. Gerai, kai pirmiausia ima pūsti nestiprus vėjas, o tik paskui prasideda audra. Geriau pirmiausia išmokti bėgti kartu su pėsčiaisiais, o tik paskui būti priverstam lenktyniauti su raitais (žr. Jer 12, 5).
Nors išmėginimas mūsų pačių nepakeičia, bet jis yra palaima todėl, kad parodo, kokiu keliu iš tikrųjų mes einame. Ir jei išmėginimui pasibaigus dar lieka laiko pasikeisti, mums iškilusios problemos gali aiškiai parodyti, ko mums trūksta.
Kai pagaliau nusivylę, įgąsdinti, abejojantys mokiniai suprato, kodėl pakeliui į Emausą degė jų širdys, jie parodė tokią ištikimybę, pasitikėjimą ir tikėjimą, kurių anksčiau, atrodė, nė neturėjo. Išmėginimas mokinių nepakeitė, bet jis parodė, kas yra jų širdyse, o tai paskatino juos siekti naujo gyvenimo. Prasidėjus išmėginimams, užklupus gyvenimo sunkumams mes pamatome, kas iš tikro yra mūsų sieloje. Tada suprantame, ko mums reikia, ir nelaukdami būsimosios didžiosios kovos, po kurios jau negalėsime pasikeisti, kreipiamės į Kristų.
Morisas L.Vendenas
