Kartą metuose, vasaros vidury, į vieną vietą suvažiuoja žmonės iš įvairių Lietuvos vietovių – ne tiesiog poilsio ieškodami, o kažko, kas atgaivina ir sustiprina dvasiškai. Šiemet dvasinio augimo stovykla vyko liepos 16-19 dienomis Kvietkinės kaime, Kalvarijos savivaldybėje. Ši stovykla jau seniai tapo vienu laukiamiausiu metų įvykiu tiems, kurie trokšta ne tik išgirsti Dievo žodį, bet ir juo gyventi savo kasdienybėje – savo rankomis, savo dovanomis, tarnaudami vienas kitam. Ir šįkart tai buvo aiškiai matoma kiekviename žingsnyje.
Šių metų stovyklos tema buvo ,,Tikėjimas kasdienybėje“. Pastorius Arūnas pasidalino pamokslu, atskleisdamas svarbias tikėjimo pamokas mūsų kasdienybėje.
Evangelistas iš Brazilijos Daniel Meder kalbėjo apie dvasinę brandą ir jos lygius, taip pat pristatė ACTS – pasaulinį palaikymo ir bendradarbiavimo tinklą steigiantiems naujas grupes ir bendruomenes. Jo liudijimas priminė, kad tikėjimas neturi sienų – jis auga ten, kur žmonės ryžtasi tarnauti kitiems ir dalintis savo tikėjimu.
Taip pat atvyko misionieriai iš Edeno mokyklos Čekijoje, o jos vadovas Sebastianas pasidalino pamokslu, kviečiančiu tikėjime žengti pirmyn, o ne atgal, leidžiant Šventajai Dvasiai veikti mūsų gyvenimuose. Jis taip pat pristatė IMPACT – Septintosios dienos adventistų bažnyčios iniciatyvą, kurios metu nariai įsitraukia į evangelizacines veiklas. Misionieriai papasakojo apie savo kasdienes veiklas mokykloje – kaip kiekviena diena, paaukota Dievui ir skirta tarnystei kitiems, suteikia gyvenimui gilesnę prasmę ir stiprina tikėjimą. Pastorius Vytautas savo pamokslu „Tikėjimo iliuzija” paskatino sąžiningai pažvelgti į save – ar mūsų tikėjimas yra tikras, gyvas ir veikiantis, ar tik gražus fasadas, už kurio slepiasi tuštuma.
Stovyklos programą praturtino ir kitos įdomios veiklos. Vyko įtraukianti viktorina iš Izaijo knygos, kurioje dalyvavo keturios komandos, susibūrusios pagal savo miestus, ir jaunimo komanda. Klausimai padėjo ne tik prisiminti, bet ir iš naujo atrasti Šventojo Rašto gelmę – visi aktyviai dalyvavo, pasitikrino savo žinias ir kartu su komandos draugais ieškojo teisingų atsakymų. O penktadienio vakarą visi susirinkome pašlovinti Dievą giesmėmis – giedodami apie Jo nuostabius darbus, patyrėme vienybę kartu su kitais.
Stovyklos metu vyko programa ir jaunimui, jie turėjo savų užsiėmimų. Štai vieno jauno žmogaus atsiliepimas iš šios programos:
„Dvasinėje stovykloje, miško apsuptyje, puikiai praleidau laiką. Didelė erdvė leido mėgautis aktyviais žaidimais, todėl jaunimo programoje netrūko smagių akimirkų.
Atlikome įvairias kūrybines užduotis – lankstėme origami, kūrėme darbelius iš siūlų. Taip pat žaidėme žaidimus bei veiklas, kurios padėjo geriau pažinti vieniems kitus, atrasti, kas mus vienija, ir suprasti, kaip savo pomėgius bei Dievo suteiktas dovanas galime panaudoti tarnaujant.
Rytus pradėdavome Šventojo Rašto tyrinėjimais. Man ypač įsiminė iš laiško Romiečiams, 12 skyriaus, kaip mes esame kviečiami gyventi, nuoširdžiai mylėti vieni kitus, tarnauti ir savo kasdieniu elgesiu atspindėti Kristų. Tai paskatino mane pačią ieškoti būdų kaip šiuos principus pritaikyti savo kasdieniame gyvenime.
Visą stovyklą lydėjo šiltas bendravimas tiek su jaunimu, tiek su brandesnio amžiaus bendraminčiais, nuoširdžios šypsenos, daug juoko ir naujos pažintys. O labiausiai džiaugiuosi, kad turėjome pramogą – vandens dviratį! Galėjau su draugais pasitikti saulėlydžius plaukiojant ežero viduriu.
Ačiū Dievui už suteiktą galimybę čia sudalyvauti.”
Giliausią įspūdį stovykloje paliko krikšto akimirka – penki žmonės nusprendė atiduoti savo širdis Dievui ir viešai paliudyti savo tikėjimą. Dar kartą galėjome įsitikinti, koks Dievas yra maloningas ir kaip Jis paliečia žmonių širdis.
Stovykloje visi galėjo prisidėti ir patarnauti kitiems savo dovanomis ir sugebėjimais – o galimybių tikrai netrūko. Vieni padėjo virtuvėje gaminti skanų vegetarišką maistą, kiti rūpinosi, kad niekam netrūktų patogumo poilsiui. Meldėmės už ligonius – už tuos, kuriems šiuo metu ypač reikia Dievo artumo ir stiprybės. O viena mergaitė, priskynusi lauko gėlių, papuošė kiekvieną stalą – tai buvo mums priminimas, kad meilę galime parodyti įvairiais būdais. Taip stovykloje kiekvienas rado savo vietą – ne tik gaudamas, bet ir duodamas.
Prieš išsiskirstant, visi susikabinome rankomis, sudarydami vieną ratą, ir sugiedojome giesmę apie tai, kaip mūsų meilė ir draugystė tegul tvirtėja Jėzaus Kristaus kelyje ir Jo rankų globoje. Apžvelgus salę – veidus, susikibusias rankas, ašaras ir šypsenas – buvo aišku, kad didžiausias džiaugsmas gimsta ne pavieniui, o vienybėje. Kai rūpiniesi kitu, kai eini bendro tikslo link kartu su broliais ir seserimis tikėjime – tuomet tikėjimas nebelieka tik žodis. Jis tampa gyvenimu, liudijančiu apie Dievą.