Morisas L.Vendenas
Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6).
„Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: ‘Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!‘ Bet Jėzus neatsiliepė“ (Mt 15,21–23).
Ar į jus kada nors kas nors žiūrėjo su panieka? Kaip jūs tada jautėtės? Įdomu, kad moteris neatstojo. Išklausyk ją, prašė Jį Jo mokiniai, ėję kartu, nes ji seka iš paskos šaukdama. Ji mums ima nusibosti. Kodėl Tu jos neišklausai? Eidamas su mokiniais toliau Jėzus prabilo: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės. Puolė ant žemės? Ar jūs nusilenkiate žmonėms, kurie žiūri į jus su panieka ir sako, kad jie atėjo padėti ne jums? Ji tarė: „Viešpatie, padėk man!“, o Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Šito ji kaip tik ir laukė. Ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininkų stalo.“ Kitaip tariant, kad ir ji turi teisę į maistą, kurį ėda šunes.
Moteris įtikino Jėzų, galbūt atidžiai stebėjusį ją jų pokalbio metu. „Tuomet Jėzus tarė jai: ‘O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.‘ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko“ (Mt 15, 21–28).
Kaip jūs, turėdami galvoje visą šį pasakojimą, apibūdintumėte žodi tikėjimas? Ar tikėjimas leidžia priimti Dievą per Jo Žodį? Jeigu moteris būtų bandžiusi priimti Dievą per Jo Žodį, ji būtų grįžusi tuščiomis, ji nebūtų gavusi net trupinių, skirtų „šunyčiams“. Ar galima sakyti, kad čia pasireiškė tikėjimas tuo, ką sako Jėzus? Ne, negalima, toks tikėjimo supratimas netinka. Šiuo atveju tikėjimas pasireiškė kaip tik atvirkščiai – moteris nepatikėjo neigiamu Jėzaus atsakymu, t.y., ji nepatikėjo Jo žodžiais. Tikėjimas nebuvo Dievo priėmimas per Jo Žodį.
Taigi taip priartėjate prie tokio tikėjimo apibrėžimo, kokį turėjo galvoje pats Jėzus. Tai tikrasis tikėjimo apibūdinimas, kuriam užtenka vienintelio žodžio – pasitikėjimas. „Tikėjimas – tai pasitikėjimas Dievu“ (Ugdymas, 295 p.).
Tikėjimas ateina tada, kai esame tikrai tvirtai įsitikinę, jog Jėzus vertas visiško pasitikėjimo. Jeigu jūs tuo dar netikite, jūs nepažistate Jėzaus. Žmogus, kuris nėra tikras, kad gali pasitikėti Jėzumi, – paprasčiausiai Jo nepažįsta. Tikėjimą įgyja ne tie, kurie jo ieško, o tie, kurie ieško ne tikėjimo, o tik stengiasi pažinti Jėzų.
