Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis (Rom 10, 17).
„Jei kovodami tikėjimo kovą panaudosite visą savo valios jėgą, jums pavyks laimėti“ (Testimonies (Liudijimai), vol 5, p. 513). Kas yra tikėjimo kova? Apaštalas Paulius sako: „Kovok gerąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą […]“ (1 Tim 6,12).
Jei jūs kovosite tikėjimo kovą sutelkę visą savo valios jėgą, jūsų valios jėga daugiau niekur nebus nukreipta. Jei teisingas pasakymas, kad kiekviena nesėkmė, kurią patiria Dievo vaikai, atsitinka dėl tikėjimo stokos (Patriarchai ir pranašai, 538p.), į ką turi būti nukreiptos mūsų pastangos ir sutelktas dėmesys? Galbūt tai pasirodys keista, bet mūsų jėgos turi būti nukreiptos ne į patį tikėjimą, o į jo Šaltinį, į Jėzų. Štai kodėl taip svarbu kasdieną skirti laiko Jėzaus pažinimui.
Jeigu bendravimui su Dievu neskiriama pakankamai laiko, negali būti nei tikėjimo, nei pasitikėjimo. Geriausias tikėjimo apibrėžimas – tai pasitikėjimas Dievu (apie tai: Gospel Workers (Evangelijos tarnautojai), 259 p.). Be abipusio bendravimo neįmanomi pasitikėjimo santykiai. Nieko negalima pažinti neskiriant laiko tarpusavio bendravimui.
Tarpusavio santykiai negalimi be bendravimo, kaip ir fizinis gyvenimas neįmanomas be maitinimosi. Mano tėvas man dažnai pasakodavo apie žmogų, kuris savo arklį bandė atpratinti nuo maisto, nes tai būtų atnešę naudos. Deja, kai tik jis pripratino arklį badauti, šis nugaišo.
Jeigu aš nustoju maitinęsis, dar kurį laiką gyvenu vartodamas tą maistą, kurį suvalgiau anksčiau. Bet vis dėlto ateis tokia akimirka, kai mano egzistencija baigsis. Žmogui, kuris ką tik tapo krikščionimi ir pradėjo naują dvasinį gyvenimą, galbūt ir pavyks kurį laiką iškęsti nemaitinus savo sielos, bet anksčiau ar vėliau jo dvasiniam gyvenimui ateis galas. Mūsų dvasinis gyvenimas bus stiprus ir sveikas tik tada, kai mes nuolat valgysime Gyvenimo duoną ir gersime Gyvybės vandenį.
Morisas L.Vendenas
