Stebuklų visata
Anthony Bosman
Jei jums kada nors buvo sunku tikėti stebuklais, jūs ne vieni. Net didieji tikėjimo herojai grūmėsi su netikėjimu. Abraomas buvo gana nuovokus ir suprato, kad jo nevaisinga žmona nesusilauks palikuonių, todėl suabejojo Dievo pažadu iš jo padaryti didžią tautą. Užuot priekaištavęs Abraomui dėl jo abejonės, Dievas jam tarė: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti“ (Pr 15, 5).¹
Plika akimi galima pamatyti kelis tūkstančius žvaigždžių. Jei jums kada nors pasisekė pasitraukti nuo miesto šviesos taršos ir giedrą naktį pažvelgti į dangų, žinote, koks kvapą gniaužiantis gali būti šis reginys. Tačiau neįtikėtini Jameso Webbo kosminio teleskopo vaizdai primena, kad tai, ką matome plika akimi, tėra menkutė dalelė to, kokius turtus slepia kosmosas.
Pavyzdžiui, pirmasis viešai paskelbtas Webbo vaizdas – SMACS 0723 – apima dangaus plotą, maždaug tokį, kokį uždengtų smiltelė, laikoma ištiestos rankos atstumu.² Kai Webbas pažvelgė į šią mažytę tamsią dangaus sritį, joje atsiskleidė tūkstančių galaktikų šviesa, o kiekvienoje iš jų yra milijardai žvaigždžių. Man patinka įsivaizduoti, kad liepdamas Abraomui suskaičiuoti žvaigždes Dievas tarsi nusivedė jį į panašią regėjimo kelionę po visatą.
Geriausiais skaičiavimais, matomoje visatoje yra apie 2 × 10²³ žvaigždžių, nors šis skaičius greičiausiai dar padidės. Jų gerokai per daug, kad kas nors galėtų visas suskaičiuoti. Tačiau būtent tokia ir buvo Dievo užduoties prasmė – Abraomui reikėjo priminti apie begalinę Dievo kūrybinę galią.
Žvelgdamas į dangų ir mėgindamas suskaičiuoti tai, ko suskaičiuoti neįmanoma, Abraomas liovėsi prieštaravęs: „Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu“ (Pr 15, 6).
Galbūt tai Apvaizdos darbas, kad būtent laikais, kai taip lengva abejoti, mums buvo padovanoti Webbo teleskopo dangaus vaizdai, padedantys vėl tikėti.
Kaip tapome tokie skeptiški?
Šiuolaikinio skepticizmo šaknis galima atsekti iki Apšvietos filosofo Davido Hume’o. Hume’as teigė, kad „stebuklas yra gamtos dėsnių pažeidimas“, tačiau kadangi šiuos dėsnius, jo žodžiais, patvirtina „tvirta ir nekintama patirtis“, stebuklus turėtume atmesti.³
Tačiau šis argumentas sukasi ratu: stebuklai atmetami jau tuo, kaip jie apibrėžiami, nes jie laikomi pažeidimais dėsnių, kurių neįmanoma pažeisti. Taip neatsižvelgiama į galimybę, kad Dievas pasaulyje gali veikti priešingai mūsų įprastai patirčiai.
Iš tiesų Craigas Keeneris savo dviejų tomų veikale apie stebuklus išsamiai dokumentuoja ilgą gerai paliudytų stebuklų istoriją įvairiose pasaulio vietose.⁴
Nepaisant to, Hume’o skepticizmas buvo plačiai priimtas. Jis puikiai dera su populiariu mitu, kad dabar, tapę moksliški, žinome geriau nei senovės žmonės, kurie neva prietaringai tikėjo, jog nevaisingos moterys gali pastoti, o mirusieji – prisikelti.
Žinoma, senovės žmonės puikiai žinojo, kad senyvos moterys paprastai nepastoja, o mirę žmonės suyra. Būtent todėl jie ir skirdavo tiek daug dėmesio atvejams, kai nutikdavo kas nors visiškai neįprasta.
Daugelis mokslininkų yra pripažinę, kad pats gamtos dėsnių egzistavimas yra stebuklingas. Matematinės fizikos specialistas ir Nobelio premijos laureatas Eugene’as Wigneris savo esė The Unreasonable Effectiveness of Mathematics in the Natural Sciences („Neprotingas matematikos efektyvumas gamtos moksluose“) pastebėjo:
„Visiškai nėra savaime suprantama, kad egzistuoja ‚gamtos dėsniai‘, juo labiau kad žmogus gali juos atrasti.“⁵
Wigneris pats vartoja žodį „stebuklas“, kalbėdamas apie nepaprastą matematikos gebėjimą aprašyti gamtos pasaulį.
Mokslo istorija liudija, kad žmonės drąsiai ieškojo gamtos dėsnių būtent todėl, kad tikėjo dieviškuoju Įstatymų leidėju. Nei politeistinėje pasaulėžiūroje, kur kosmosą valdo daugybė tarpusavyje konkuruojančių dievų, nei ateistinėje, neigiančioje bet kokį Protą už visatos, nebūtų savaime suprantama tikėtis, kad gamtą galima aprašyti visuotiniais matematiniais dėsniais.
Kuriantis Dievas
Pavyzdžiui, Isaaco Newtono visuotinės gravitacijos teorija natūraliai kilo iš jo tikėjimo Dievu, sukūrusiu dangų ir žemę.
Newtonas nemanė, kad gravitacijos teorija Dievą padaro nereikalingą. Priešingai, jis laikė ją „protingos ir galingos Būtybės“⁶, sukūrusios ir nuolat palaikančios visatą, veikimo įrodymu. Už gravitacijos jėgos, Newtono įsitikinimu, slypi „veikėjas, nuolat veikiantis pagal tam tikrus dėsnius“.⁷
Newtono požiūrį gerai atspindi Elenos Vait aprašymas apie Dievo santykį su gamtos dėsniais:
„Dievas nepanaikina savo dėsnių, bet nuolat veikia per juos, naudodamas juos kaip savo įrankius. Jie neveikia savaime. Dievas nuolat darbuojasi gamtoje. Ji yra Jo tarnaitė, valdoma taip, kaip Jam patinka. Gamta savo veikla liudija apie protingos Būtybės buvimą ir aktyvų veikimą – Būtybės, kuri visuose savo darbuose veikia pagal savo valią… Begalinės galios ranka nuolat darbuojasi, vadovaudama šiai planetai.“⁸
Tiesa, Newtono gravitacijos supratimas buvo neišsamus, ir mes toliau kuriame vis išsamesnius jos paaiškinimus – nuo Einsteino sampratos, pagal kurią masė iškreipia erdvėlaikį, iki hipotetinių gravitonų, kurie, kaip spėjama, galėtų perduoti gravitacinę sąveiką.
Tačiau mokslui žengiant pirmyn Dievo galia nemažėja. Kiekviena tokia teorija galiausiai yra matematinis modelis, aprašantis, kaip elgiasi visata. Pačios lygtys neturi nei kūrybinės, nei visatą palaikančios galios.
Vien Dievas valdo kosmosą: „Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).
Todėl Biblija nelaiko gamtinio paaiškinimo ir dieviškojo įsikišimo vienas kitą paneigiančiais dalykais. Priešingai, ji dažnai sujungia abu paaiškinimo lygmenis, vaizduodama Dievą kaip suverenų gamtos Valdovą, galintį naudoti savo dėsnius savo tikslams įgyvendinti.
Pasakodamas apie Egipto rykštes, Šventasis Raštas nurodo, kad Dievas rytų vėju atnešė skėrius, o kai pasigailėjo, stiprus vakarų vėjas juos išblaškė. Kai Izraelis atsidūrė spąstuose prie Raudonosios jūros, „VIEŠPATS, pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, nuseklino jūrą, pavertė ją sausa žeme“ (Iš 14, 21).
Stiprus vėjas Izraelio išgelbėjimą paaiškina vienu lygmeniu, o Dievo veikimas – kitu.
Taigi neturėtume manyti, kad gamtinis reiškinio paaiškinimas savaime paneigia Dievo veikimą. Be to, Dievo nevaržo tai, ką mes laikome gamtos dėsniais.
Elena Vait šią mintį tvirtai išreiškė knygoje Patriarchai ir pranašai:
„Terminas gamtos dėsniai įprastine reikšme apima tai, ką žmonės sugebėjo atrasti pagal dėsnius, galiojančius fiziniame pasaulyje. Tačiau, koks ribotas jų žinojimas ir kokia plati ta sritis, kurioje Dievas gali veikti pagal Jo paties duotus įstatymus, tačiau tai visiškai nesuprantama ribotoms būtybėms.“⁹
Tokie įvykiai kaip sukūrimas, Įsikūnijimas ir prisikėlimas yra vienkartiniai ir išsiskiria iš įprasto Dievo pasaulio valdymo.
Kaip įprastos fizikos aiškinimai pasiekia savo ribas ties singuliarumais, tokiais kaip juodosios skylės ar pirmosios visatos akimirkos, taip neturėtume stebėtis, kad galingi Dievo darbai pranoksta mūsų gebėjimą juos paaiškinti.
Blaise’as Pascalis primena:
„Paskutinis proto žingsnis – pripažinti, kad yra begalybė dalykų, kurie jį pranoksta. Protas silpnas, jei nesugeba nueiti taip toli, kad tai suprastų. O jei jį pranoksta gamtiniai dalykai, ką tuomet pasakyti apie antgamtinius?“¹⁰
Jei iš stulbinamų Jameso Webbo kosminio teleskopo vaizdų turėtume išmokti bent vieną pamoką, tai štai šią: visata yra kur kas didesnė, didingesnė ir stebuklingesnė, nei dažnai įsivaizduojame.
Tai turėtų mus išmokyti, kad jei kas nors mums nesuvokiama, tai dar nereiškia, jog Dievui tai neįmanoma.
Tad besistengdami suvokti tai, kas nesuvokiama, išmokime dar kartą tikėti tuo, ką klaidingai buvome palaikę neįtikėtinu.
Nuotraukos aprašymas
Ryški žvaigždė, matoma NGC 3132 (Pietinio Žiedo ūko) centre, aiškiai išsiskiria Jameso Webbo kosminio teleskopo artimųjų infraraudonųjų spindulių vaizde, tačiau formuojant aplinkinį ūką ji atlieka tik pagalbinį vaidmenį.
Antroji, gerokai blankesnė žvaigždė, vos įžiūrima kairėje apačioje prie vieno ryškiosios žvaigždės difrakcijos spindulių, yra pagrindinis ūko medžiagos šaltinis. Per tūkstančius metų ji išmetė mažiausiai aštuonis dujų ir dulkių sluoksnius.
Ryškesnė centrinė žvaigždė, sukeldama turbulenciją, taip pat padėjo keisti sudėtingų planetinio ūko žiedų formą. Abi žvaigždės skrieja glaudžia orbita viena aplink kitą, todėl blankesnės žvaigždės išmetama medžiaga pasklinda įvairiomis kryptimis ir sudaro netaisyklingus žiedus.
Šimtai tiesių, ryškiai apšviestų linijų perskrodžia dujų ir dulkių žiedus. Šie „prožektoriai“ sklinda iš ryškiosios žvaigždės pro ūko properšas tarsi saulės šviesa pro tarpus debesyse.
Tačiau ne visa žvaigždės šviesa gali prasiskverbti. Centrinės srities tankį išduoda jos skaidrumas: sodresnio žalsvai mėlyno atspalvio vietose dujos ir dulkės yra tankesnės, todėl šviesa prasiskverbia sunkiau.
Šis itin detalus vaizdas sukurtas naudojant Webbo artimųjų infraraudonųjų spindulių kameros NIRCam duomenis. Jame gausu mokslinės informacijos, tapusios tolesnių tyrimų medžiaga.
Vaizdas atskleidžia ne tik planetinį ūką. Skaidriose raudonose ūko dalyse ir visur aplink jį matyti tolimų galaktikų. Viršuje kairėje esanti ryški įstriža linija yra ne žvaigždės šviesa, o tolima galaktika, į kurią žvelgiame iš šono. Vaizde taip pat išsibarsčiusios tolimos įvairių formų ir spalvų spiralinės galaktikos; esančios toliausiai arba gausiai apgaubtos dulkių atrodo mažos ir raudonos.
Vaizdas: NASA, ESA, CSA ir STScI. NIRCam sukūrė Arizonos universiteto ir „Lockheed Martin“ Pažangiųjų technologijų centro komanda.
Šaltiniai
¹ Biblijos tekstai cituojami pagal Bibliją, arba Šventąjį Raštą, Lietuvos Biblijos draugijos ekumeninį leidimą, 1999 m.
² NASA. NASA’s Webb Delivers Deepest Infrared Image of Universe Yet, 2022.
³ David Hume, An Enquiry Concerning Human Understanding, red. L. A. Selby Bigge. Oxford: Clarendon Press, 1902, p. 114.
⁴ Craig S. Keener, Miracles: The Credibility of the New Testament Accounts. Grand Rapids: Baker Academic, 2011.
⁵ Eugene P. Wigner, „The Unreasonable Effectiveness of Mathematics in the Natural Sciences“, Communications on Pure and Applied Mathematics 13 (1960), p. 1–14.
⁶ Isaac Newton, Philosophiae Naturalis Principia Mathematica, Scholium Generale.
⁷ I. Bernard Cohen, red., Isaac Newton’s Papers and Letters on Natural Philosophy and Related Documents. Harvard University Press.
⁸ Elena Vait, Testimonies for the Church, t. 8, p. 259–260.
⁹ Elena Vait, Patriarchai ir pranašai. 2-asis pataisytas leidimas. Septintosios dienos adventistų bažnyčia, 2023, p. 86.
¹⁰ Blaise Pascal, Pensées, p. 267.
Apie autorių. Dr. Anthony Bosmanas – Andrewso universiteto (Berrien Springsas, Mičiganas) matematikos lektorius. Jis tyrinėja mazgų teoriją ir jos sąsajas su trimačiais bei keturmačiais daugdarais.