Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš Savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje. (Petro pirmas laiškas 1, 3–4)
Vienos savo kelionės metu į Rusiją, į susirinkimus Maskvos olimpiniame stadione, sutikau moterį, kurią pavadinsiu Tania. Prieš daugelį metų jos tėvai buvo emigravę į Kiniją, kur užsiėmė arbatos verslu ir praturtėjo. Pagaliau nusprendę grįžti į Sovietų Sąjungą, jie nutarė plėtoti savo verslą Kazachstane.
Vos tik suklestėjo jų verslas, Stalinas pradėjo naikinti turtingąjį elitą. Kai Taniai buvo 17 metų, slaptoji policija išsivedė iš namų jos tėvą ir paleido jam kulką į galvą. Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo jos brolis, sesuo ir vyras. Per dvejus metus ji prarado visus artimuosius.
Tania susirgo depresija. Ji buvo kilusi iš žydų ortodoksų, bet religija mažai tesidomėjo. Savo gyvenimą ji susitvarkė gana sėkmingai – daug pasiekė švietimo ir diplomatinėje sferoje, tačiau visada juto, kad kažko trūksta. Ji niekada negalėjo suprasti, kodėl jos šeimai teko tiek iškentėti. Ji neįstengė priimti siaubingos tiesos – kad jie visi buvo žiauriai nužudyti.
Kartą kažkas gatvėje padavė Taniai lankstinuką, kviečiantį į krikščionišką evangelistinį susirinkimą. Ji nuėjo ir priėmė Kristų.
Tapusi tikinčiąja, Tania buvo daug laimingesnė, tačiau vis dar buvo klausimų, kurių ji negalėjo suprasti. Kodėl mylintis Dievas leidžia, kad žmonės šitaip kentėtų? Kas iš tikrųjų nutinka po mirties? Ne visos dėlionės detalės jau buvo sustojusios į savo vietas.
Vieną dieną eidama pro Maskvos olimpinį stadioną, ji pamatė didelį plakatą su užrašu: „Biblija – kelias į naująjį gyvenimą“. Moteris nusprendė nueiti į tuos susirinkimus.
Tania ateidavo kiekvieną vakarą, įskaitant ir tą, kada aš kalbėjau apie greitą Jėzaus sugrįžimą. Po susirinkimo ji priėjo prie manęs ir tarė: „Pastoriau, šį vakarą buvau giliai sujaudinta“. Ji parodė man senas savo šeimos narių nuotraukas ir papasakojo apie jų tragiškas žūtis.
Tanios veidas švytėjo iš džiaugsmo, kai ji sušuko: „Dabar aš galiu tikėtis juos vėl pamatyti“. Jos širdis nebebuvo kupina skausmo. Tania laukė galutinio susijungimo su atpirktaisiais Kristaus antrojo atėjimo metu.
Mirtis – dar ne pabaiga. Kapas nėra ilga naktis, po kurios niekada neišauš rytas. Jau neilgai trukus, vieną dieną tarp debesų pasirodys Jėzus. Žaibai perskros dangų. Sudrebės žemė. Vienu metu prisikels visi užmigę šventieji. Kartu su jais, turėdami jau šlovingus, nemarius kūnus, mes pasitiksime ore Kristų. Gal per mirtį jūs netekote mylimo žmogaus? Vyro arba žmonos? Sūnaus arba dukters? Tėvo arba motinos? Draugo ar jums artimo bendradarbio? Jei taip, giliai širdyje puoselėkite viltį, kurią teikia mūsų Viešpaties atėjimas. Jam niekas neprilygs.
Markas Finlis
