Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami […], bet mūsų tinkamumas iš Dievo. (Antras laiškas korintiečiams 3, 5)
Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. (Antras laiškas korintiečiams 4,16)
Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima. (Antras laiškas korintiečiams 4,18)
Apaštalas Paulius buvo pasinėręs į Kristų. Šiose Šventojo Rašto vietose jis iškalbingai skelbia tris „ne“. Pirmajame „ne“ apaštalas teigia, kad mes nesame savaime tinkami. Žodis „tinkamas“ reiškia „toks, kokio reikia pasiekti tikslą ar patenkinti poreikį“. Jį galima pakeisti žodžiais „gebantis“ ar „sugebantis“. Kristus yra vienintelis, kuris gali patenkinti mūsų didžiausius poreikius. Bet koks mėginimas patenkinti giliausias sielos reikmes be Kristaus pasmerktas nesėkmei. Malonumas negali pasotinti mūsų sielos alkio. Populiarumas irgi. To nepadarys ir prestižas. Valdžia nepatenkins širdies poreikių. Iš tikrųjų juos patenkinti gali tik Jėzus. Jis – mūsų tinkamumas. Mes nesame savaime tinkami išsigelbėti ar vieni kovoti su priešu. Apaštalas teigia: „Mūsų tinkamumas iš Dievo“ (Antras laiškas korintiečiams 3, 5). Kristus yra mūsų tinkamumas. Jis ir mūsų pasitikėjimo šaltinis.
Antrasis Pauliaus „ne“ – tai tvirtinimas, kad mes nenuleidžiame rankų. Mūsų išorinis žmogus gali sunykti. Mus gali apnikti ligos. Negalios gali suardyti mūsų išorinį pavidalą. Savo duoklės pareikalauja ir senatvė. Širdies ligos, vėžys, diabetas gali nualinti mūsų kūną. Tačiau, kad ir kas mums nutiktų, mumyse veikia Kristus. Jis – mūsų drąsa. Jis – mūsų pasitikėjimas. Jis – mūsų paguoda. Jis dovanoja mums šviesesnio rytojaus viltį. Mes nenuleidžiame rankų. Kristus pakelia mūsų dvasią.
Ir štai apaštalas prieina prie savo trečio ir paskutiniojo „ne“. „Mes nežiūrime to, kas regima.“ Kristus yra mūsų regėjimas. Jis pakelia mūsų žvilgsnius nuo to, kas aplinkui, prie to, kas virš mūsų. Jis pakelia mūsų žvilgsnius nuo to, kas yra, prie to, kas bus. Jis pakelia mūsų akis nuo laikinų dalykų prie amžinybės dalykų.
Antrojo pasaulinio karo metais priešo lėktuvai kiekvieną naktį bombardavo Londoną. Visur dunksojo vien degantys griuvėsiai. Vienas mažas berniukas iš savo slėptuvės su siaubu stebėjo tolumoje sproginėjančias bombas. Jis stovėjo visas virpėdamas ir verkdamas. Tačiau priėjęs tėvas atgręžė vaiką į save ir tvirtai pasakė: „Atsisuk į mane. Žiūrėk į mane.“
Nors bombos krito toliau, berniukas buvo įsikniaubęs į savo tėvą ir likusią nakties dalį jau nebedrebėjo; siaubas pranyko iš jo veido.
Šiandien ir kiekvieną dieną Jėzus ragina mus: „Atsigręžkite į Mane. Nukreipkite savo žvilgsnius į Mane. Žiūrėkite į Mane. Aš esu jūsų tinkamumas. Aš – jūsų pasitikėjimas. Aš – jūsų regėjimas. Pailsėkite ant Mano rankų. Būkite saugūs Mano meilėje. Išsaugokite viltį Mano glėbyje.“
Markas Finlis
