Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane. (Gal 2,20)
Stenlis Preimnatas (Stanley Praimnath) sėdėjo prie savo rašomojo stalo aštuoniasdešimt pirmajame Pasaulio prekybos centro pietinio dangoraižio aukšte. Staiga už lango dangų sudrebino reaktyvinio lėktuvo 767 riaumojimas. Jis numetė telefoną ir palindo po stalu. Plienas įsirėžė į plieną – įgriuvo lubos. Sproginėjo elektros laidai. Po kabinetą išsimėtė rašomieji stalai ir spintelės. Pakilo dūmų debesis. Stenlis pradėjo raudoti, paskui melstis.
Žmonės tūkstančiais bėgo iš pastato. Siaubingai apdegę ir kruvini jie klupinėjo aptemusioje laiptų šachtoje.
Brajanas Klarkas (Brian Clark), bėgdamas iš aštuoniasdešimt ketvirtojo aukšto, išgirdo pagalbos šauksmą. Tai buvo Stenlis, kuris vargais negalais iššliaužė iš griuvėsių, bet dabar jam kelią pastojo nuvirtusi siena.
Brajanas nustūmė nuolaužas ir išvirtusias duris. Pagaliau jis pasiekė į neviltį puolusį žmogų. „Lipk per sieną!“ – sušuko Brajanas. „Aš negaliu“, – atsakė Stenlis. „Turi tai padaryti“, – paragino jį Brajanas. Stenlis yrėsi į priekį, kol pavyko išnirti iš nuolaužų, ir Brajanas jį galutinai ištraukė. Du nepažįstami žmonės apsikabino kaip broliai. Kai jie pagaliau ištrūko iš pastato, su ašaromis akyse Stenlis pažvelgė į Brajaną ir pasakė: „Draugaukime. Juk tu išgelbėjai man gyvybę“.
Kai pagalvoju apie tą stulbinančią meilę, kuri mane išgelbėjo, manoji širdis taip pat šaukia: „Viešpatie, aš noriu su Tavim bendrauti, nes Tu išgelbėjai mano gyvybę!“ Krikščioniško gyvenimo esmė yra draugystė su Dievu. Kai du žmonės myli vienas kitą, jie trokšta būti drauge. Išsiskyrimas yra skausmingas. Kai mes gerai suvokiame Dievo meilę ir atsidavimą mus gelbėjant, mūsų širdys atsako meile. Mes trokštame būti su Juo. Mes norime leisti laiką bendraudami su Juo. Mes nenorime atsiskirti nuo Jo meilės nė akimirkai.
„Kaina, sumokėta už mūsų atpirkimą, yra didžiulė mūsų Dangiškojo Tėvo auka, atiduodant Sūnų mirčiai už mus, turi priversti kiekvieną susimąstyti, kuo jis gali tapti per Kristų. […] „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Kaip didžiai vertinamas žmogus!“ („Kelias pas Kristų“, p. 15).
Dievas mus labai vertina. Jis mus be galo myli. Jis karštai trokšta būti su mumis. Jo meilė prasiskverbia į mūsų kietas širdis ir traukia mus prie Jo. Per Golgotą mes esame skolingi Jam savo gyvenimus. Mes bent jau galime atiduoti Jam gyvenimus, kuriuos Jis atpirko ir suteikė mums.
Markas Finlis
