Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

Vartai į kitą pasaulį
Knygos mąstantiems

Vartai į kitą pasaulį

Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Tūkstantmetis (Danielius Oželis) 0 2011-04-06 — 23:49

Ankstesnėse temose jau susipažinome su Jėzaus antrojo atėjimo pažadu ir ženklais, kurie perspės apie to laiko priartėjimą. Taigi Jėzus netrukus sugrįš į šią žemę. Kas toliau?

Trumpai jau esame kalbėję apie tai. Pirmas, išskirtinis įvykis – tikinčiųjų mirusiųjų prisikėlimas naujais, negendančiais kūnais ir tuo metu gyvenančių tikinčiųjų kūnų pakeitimas tokiais pat negendančiais ir nemirtingais kūnais. „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“. (1Tes 4, 13–18) „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“. (1Kor 15, 51–53)

Taip pat susipažinome su Jėzaus pažadu, kad jie bus paimti į konkrečią vietą – prie Jėzaus amžinojo sosto. „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir Mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‚Einu jums vietos paruošti‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“. (Jn 14, 1–3) „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš, kad jie pamatytų Mano šlovę, kurią esi Man suteikęs, nes pamilai Mane prieš pasaulio įkūrimą“. (Jn 17, 24)

Paskutinėje Biblijos knygoje – Jonui duotame Apreiškime – skaitome: „Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose“. „Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: ‚Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais”?‘ Aš jam atsakiau: ‚Mano viešpatie, tu žinai‘. Jis man tarė: ‚Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną naktį Jo Šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių‘“. (Apr 7, 9.13–17) Pagaliau kova baigta, pergalė pasiekta – visų laikų Jėzaus atpirktieji, tie, kurie liko Jam ištikimi per visus sunkius priespaudos laikus, dabar stovi prie Dievo sosto. Visas košmaras praeityje. Jie saugūs ir ramūs. Joks pavojus jiems nebegresia. Juos atpirkęs Jėzus su jais ir rūpinasi jais.

Jonas tą vaizdą mato būsiant danguje, prie Dievo sosto. Ar atpirktieji visą amžinybę ten praleis? Toliau Apreiškimo knygoje skaitome: „Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su Juo tūkstantį metų“. (Apr 20, 6) Laikas konkrečiai nurodytas – tūkstantis metų. Kam jis skirtas? Ką atpirktieji veiks danguje per tą tūkstantį metų?

Viena priežasčių – po sunkių išgyvenimų žemėje praleisti lyg kad atostogas prie Kristaus sosto. „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš, kad jie pamatytų Mano šlovę, kurią esi Man suteikęs, nes pamilai Mane prieš pasaulio įkūrimą“. (Jn 17, 24)

Bet tai ne viskas. Jėzus nurodo ir kitą tikslą: „Aš mačiau sostus ir į juos sėdančius, ir jiems buvo pavesta teisti. Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų“. (Apr 20, 4) „Ar nežinote, – sako apaštalas Paulius, – kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtumėte išspręsti menkučių bylų? Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdienius dalykus?“ (1Kor 6, 2–3)

Dabar truputį aiškumo įneškime į tą paslaptingą žinią. Kad „šventieji“ yra tikintieji, tai aiškiai Paulius pasako „šventieji – mes“. Jonas matė sostus danguje. Ten jis matė sėdinčius į sostus, tuos, kurie kažkada buvo nukentėję nuo neteisingų teisėjų ir pasmerkti mirti. Kad „siela“ reiškia ne atskirą kažkokią nekonkrečią žmogaus dalį, o visą žmogų, asmenybę, pasako tas pats tekstas: „Jie atgijo“. Juk visa tai vyksta po Kristaus antrojo atėjimo, kada kėlėsi visi visų laikų tikintieji, o ne kažkokios bekūnės sielos atstovauja jiems. Tad aišku, kad Jonas teisėjų sostuose matė prikeltus gyvus tikinčiuosius, kažkada tapusius nedorų žmonių kankiniais. Dabar Dievas leidžia jiems pabūti teisėjais. Tai Paulius ir teigė: “šventieji teis pasaulį“. Dabar šie nedorieji Dievo žmonių kaltintojai ir kankintojai teisiami. Ir teisia juos ne kas kitas, o patys buvę kankiniai. Vaizdas pasikeitė, tiesa? Tie nedorėliai tikrai to nesitikėjo! Tam bus pakankamai laiko – tūkstantis metų. Juk ir patys atpirktieji nori būti tikri, kad Dievas nenubaus nepelnytai kurio nors jų artimųjų, nepanorusių pasišvęsti Dievui.

Kadangi šis dieviškojo teismo tarpsnis yra bedievių bylų peržiūra, o ne pats vykdomasis procesas, nedorėliai ir toliau gali ramiai ilsėtis kapuose, laukdami, kada bus pakviesti išklausyti nuosprendžio ir priimti paskirtą bausmę. Jonas rašo: „Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas“. (Apr 20, 5) Visas šios teismo dalies procesas remiasi angelų užrašais, kuriuos šie ištikimai vedė apie kiekvieną žmogų, nuo jo gimimo iki mirties. „Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“. (Apr 20, 12)

Koks žemės vaizdas per tą tūkstantį metų? Atpirktieji paimti pas Dievą, jų čia nebėra. Nedorėliai mirusieji – liko gulėti kapuose, gyvieji – mirė nuo įvykių žemėje Kristaus atėjimo metu. Štai kaip tą vaizdą matė pranašas Jeremijas dar šeši šimtai metų prieš Kristaus gimimą: „Tą dieną tie, kuriuos Viešpats nužudė, gulės išmėtyti po visą pasaulį, nuo vieno krašto iki kito. Niekas jų neraudos, niekas nerinks nuo žemės ir nelaidos. Gulės kaip mėšlas dirvoje“. (Jer 25, 33) „Pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta ir dyka! Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos! Pažiūrėjau į kalnus, ir štai jie drebėjo, o visos kalvos svyravo priekin ir atgal! Žvalgiausi, ir štai nebuvo žmonių; net padangių paukščiai buvo išskridę! Pažiūrėjau, ir štai derlinga žemė buvo tapusi dykuma; visi jos miestai – griuvėsiai prieš Viešpatį, sunaikinti Jo aitraus pykčio. Taip kalba Viešpats: ‚Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu‘“. (Jer 4, 23–27)

Atkreipkime dėmesį į žodžius: „Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu“. Tai rodo, kad po tūkstančio metų viskas žemėje keisis. Bet apie tai vėliau.

Vis dėlto Jonas matė kažką žemėje ir per tuos tūkstantį metų. Jis rašo: „Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“. (Apr 20, 1–3)

Pasitraukti iš žėmęs šėtonas negali, o čia jis neturi ką veikti. Visi Dievo žmonės paimti pas Dievą, nedorėliai, kurie pasitikėjo tuo puolusiu angelu, ilsisi kapuose. Tai ir yra šėtono „surakinimas“ bedugnėje, negyvenama dykyne virtusioje žemėje, aplinkybių grandinėmis. Tūkstantį metų jis galės mąstyti apie savo pasiekimus ir laukiantį likimą. Paulius rašė, kad tame paskutiniame teisme atpirktieji teis ir puolusius angelus. Tuos, kurie kažkada užėmė garbingą vietą Dievo karalystėje, bet vėliau pasidavė savo vado Liuciferio melui ir tapo maišininkais, velniais. „Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdienius dalykus?“ (1Kor 6, 2–3) Dabar danguje vyksta ir jų teismas, o žemėje jie drauge su šėtonu laukia sprendimo.

„Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo“. (Apr 20, 7)

Jeigu žmonių nebuvimas šėtonui reiškė kalėjimą, kas gali reikšti išleidimą iš kalėjimo? Tai mirusių nedorėlių prikėlimas: „Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas“. (Apr 20, 5) Dabar, kada tūkstantmetis užsibaigė, laikas prikelti nedorėlius. Deja, bet jie keliasi neatnaujintais kūnais. O kam juos atnaujinti, jeigu jie keliasi ne amžinam gyvenimui, o galutiniam ir visiškam sunaikinimui?

Tuo pačiu metu iš dangaus nusileidžia naujoji žemės sostinė, kurią pastatė pats Dievas. Tai dieviškos ramybės vieta – Naujoji Jeruzalė. Ne tokia Jeruzalė, kokią statė žmonės ir kuri sutepta žmonių krauju. Dar daugiau – Jėzaus nekaltu krauju. Kartu su miestu į žemę sugrįžta Dievo žmonės, kad amžiams paveldėtų savąją planetą. „Taip kalba Viešpats, kuris sukūrė dangų, Jis, Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, Jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą“. (Iz 45, 18)

Tačiau šėtonui tai mažytė kibirkštėlė vilties, gal jam pavyks sukurstyti savo paklusniuosius žmones ir, sukėlus maištą, nuversti Kristaus valdžią ir įkurti savąją? Juk nedorėlių prisikėlė daug kartų daugiau negu Dievo vaikų yra Dievo mieste. „Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys“. (Apr 20, 7–8) Pasakyta konkrečiai: kai pasibaigs tūkstantis metų. Keturi žemės kampai simbolizuoja visą žemės planetą, o „Gogas ir Magogas“ – visą žmoniją.

Proga paskutinė ir logiška: šėtono pusėje – daug, Kristaus pusėje – žymiai mažiau. Be to, Dievo vaikai taikūs ir nuolankūs, jie tikrai nesigriebs ginklų ar jėgos. O šėtono pusėje – visų laikų galingiausieji karvedžiai ir pikti žmonės. Gal tikrai šėtonui pavyks pasiekti savo tikslus? Dievo Žodis sako:

„Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą“. (Apr 20, 9–10)

Sakoma: vienas žmogus plius Dievas – dauguma. Taigi šėtonas pralaimi ir pralaimi paskutinį kartą. Per pranašą Ezechielį dar gilioje senovėje Dievas buvo pasakęs: „Uždegiau tave ugnimi, ir ji tave surijo; paverčiau tave pelenais ant žemės akyse visų, kurie tave matė. Visi, kas tik pažino tave tautose, yra apstulbę; tu tapai pasibaisėjimu, ir tavęs niekada nebebus“. (Ez 28, 18–19)

Plačiau apie paskutiniuosius įvykius skaitykite kitoje temoje.

autorius

Danielius Oželis. Pastorius. Lietuvos Biblijos draugijos redakcinės komisijos narys. Ilgus metus tarnavo Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvoje prezidentu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug jėgų įdėjo siekdamas atkurti Bažnyčia po ilgus metus trukusios priespaudos. Šiuo metu dirba Plungėje ir Skuode. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!