I dalis
Baigdama šį skyrių apie maldą, norėčiau pasidalyti paskutiniu jau mirusio Deivido Vilkersono internetinio dienoraščio įrašu. Garsios devinto dešimtmečio knygos „Kryžius ir spyruoklinis peilis“ autorius praleido didžiąją dalį savo gyvenimo Niujorko gatvėse, tarnaudamas nusikaltėliams ir narkomanams. 2011 m. balandžio 27 d. jis paliko paprastą įrašą internetiniame dienoraštyje, kaip darydavo visada. Bet toji diena buvo kitokia, nes po šio įrašo jis išsiruošė į miestą su kasdiene užduotimi ir žuvo tragiškoje automobilio avarijoje. Po tokios sukrečiančios netekties tūkstančiai žmonių atėjo į laidotuves pagerbti šio žmogaus.
Prisimenant, kaip jis gyveno ir kaip netikėtai bei nepaaiškinamai žuvo, paskutinis jo įrašas dienoraštyje atrodo labai giliamintis, ir manau, jog tai žinutė mums visiems. Jis rašė:
„Tikėjimas, kai visos priemonės žlunga, yra nepaprastai malonus ir priimtinas Dievui. Jėzus tarė Tomui: ‘Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!’ (Jono 20, 29)
Palaiminti tie, kurie tiki, kai nėra jokio įrodymo apie atsakymą į maldą, kurie pasitiki, kai jokie būdai nepavyksta.
Kas nors prieina nevilties vietą – ten, kur baigiasi viltis, – visų būdų ir priemonių galą. Mylimo žmogaus laukia mirtis, ir daktarai nesuteikia jokios vilties. Mirtis atrodo neišvengiama. Vilties nelieka. Stebuklas, kurio meldėme, neįvyksta.
Tada pasirodo šėtono ordos ir puola mūsų mintis baime, pykčiu ir įžūliais klausimais: ‘Kur dabar tavo Dievas? Meldeisi, kol neliko ašarų. Pasninkavai. Laikeisi įsikibęs pažadų. Pasitikėjai.’
Į jūsų protus bus įterptos šventvagiškos mintys: ‘Malda nepavyko. Tikėjimas žlugo. Nusisuk nuo Dievo – tiesiog daugiau Juo nepasitikėk. Neverta!’
Į mintis net lįs abejonės Dievo buvimu. Tai šimtmečiais naudojamos šėtono priemonės. Kai kurie pamaldžiausi vyrai ir moterys buvo lygiai taip pat puolami šėtono.
Melody Mason
