Angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai“. (Evangelija pagal Luką 2, 10)
Benjaminas Franklinas (Benjamin Franklin) kadaise susidūrė su problema, kažkuo panašia į tą, kuri iškyla daugeliui šiandieninių tėvų. Jis mėgino pamokyti savo kaimynus ūkininkus, kaip geriau auginti javus, bet jie neklausė. Jie turbūt pamanė, kad šis užkietėjęs eksperimentatorius išsikraustė iš proto. Franklinas atrado, kad laukuose išbarstytas tinkas padeda augti kultūroms. Tačiau, kai jis tai pasakė ūkininkams, šie tik pasišaipė. Taigi Franklinas šia tema daugiau nebekalbėjo.
Tačiau kitą pavasarį netoli gerai suminto kelio jis pasėjo plotelį javų. Iš pradžių jis pirštu išvedžiojo dirvoje raides, paskui pribėrė į jas tinko. Tada visą plotą užsėjo. Kai po kelių savaičių sėkla sudygo, praeiviai pradėjo įžvelgti žolėje vis labiau ir labiau ryškėjantį raštą. Pagaliau aukščiausi, žaliausi stiebeliai aiškiai suformavo lauke užrašą, kuris galutinai įtikino užsispyrusius Franklino kaimynus, koks naudingas yra paprasčiausias tinkas.
Kai Dievas panoro įtikinti Savo užsispyrusius vaikus Savo stulbinančia meile, Jis užrašė danguje žinią. Angelai aplankė nuolankius Betliejaus piemenis su žinia, kuri buvo tokia paprasta, kad ją galėjo suprasti kiekvienas. Jie giedojo apie „gerąją naujieną“, kuri bus „visai tautai“. Šiandien mes taip pat giedame: „Paklausyk! Angelai pasiuntiniai gieda: „Šlovė gimusiam Karaliui“. Per šimtus metų Dievo skelbėjai pranašai buvo pašiepiami, pajuokiami, šmeižiami ir persekiojami. Kai Dievo tauta neklausė tų, kuriuos Jis siuntė, Dievas ėmėsi kai ko radikalaus. Jis atsiuntė Savo Sūnų.
Egzistuoja keletas dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti, nes juos reikia pademonstruoti. Vienas iš tokių yra Dievo meilė. Ji niekada negali būti paaiškinta, tačiau ji gali būti apreikšta. Dievo meilę apreiškia tai, kad Jėzus paliko šlovingą dangaus didybę, kad gimtų mėšlo pilname tvartelyje tarp asilų ir karvių žvarbią Betliejaus naktį. Dievo meilę apreiškia tai, kad Jėzus paliko angelų šlovinimą bei garbinimą, kad patirtų Erodo įsiūtį. Jo meilė buvo apreikšta, kai Jis kentė religinių lyderių patyčias, kukliųjų galilėjiečių skurdą, Savo, kaip eilinio nusikaltėlio, pasmerkimą, Savo šeimos nesupratimą ir tai, kad Jo išsižadėjo Jo Paties mokiniai. Ant krauju aptaškytojo kryžiaus Dievas užrašė Savo meilės žinią per visą pražuvusią planetą. Jis parodė, kokį atstumą yra pasirengęs nueiti, kad mus išgelbėtų. Nėra aukos, kuriai Jis nesiryžtų. Nėra kainos, kurios Jis nesumokėtų. Nėra nieko, ko Jis neduotų, kad mus atpirktų. Dangus atidavė viską. Dangus atidavė geriausia. Dangus atidavė viską, ką turėjo. Štai kodėl angelai gieda: „Šlovė Dievui aukštybėse“, ir kartu su jais per visą amžinybę giedosime ir mes.
Markas Finlis
